Giminės šauksmas parvedė Aivarą į Šiaulius – įkūrė jaukiausią verandą mieste
Ramiai prisėsti, jausti kavos aromatą ir kalbėtis – tokia prabanga ne kasdieninė. Geras pokalbis apie gyvenimą, miestą, darbus ir laimę nutiko pasitinkant rudenį, dar ore sklandant vasariškai šilumai. Studijos „La Veranda“ duris plačiai atvėrusi šeimininkė Aivara tokia pat jauki kaip ir jos krautuvėlė. Pastelinių atspalvių magijoje vykęs pokalbis – jūsų dėmesiui.
Tilžės gatvėje įsikūrusi jauki keramikos dirbinių parduotuvėlė – jau pamilta šiauliečių. Joje it darbšti bitelė sukasi Aivara, iš emigracijos grįžusi šiaulietė.
Net 15 metų Velse su šeima praleidusi Aivara visiškai nesigaili grįžusi į gimtuosius Šiaulius. „Tie metai emigracijoje davė daug – aš ir mokslus ten tęsiau, ir gyvenimo būdas susiformavo. Daug davė bendravimas su įvairiais žmonėmis. Negaliu pasakyti, kokia būčiau, jei nebūčiau ten 15 metų pragyvenus, bet, manau, kad emigracija padėjo susiformuoti kažkokią pasaulėžiūrą, asmenybę. Juk mes išvažiavome gan jauni, buvom ką tik susituokę su vyru, vaikai ten gimė“, – pasakojo Aivara, didelę gyvenimo dalį praleidusi emigracijoje.
Nors tie metai davė daug, Aivara prisipažįsta, kad buvo momentų, kai gailėjosi savo sprendimo išvykti. Moteris sako, kad ir Šiauliuose jai buvo gera gyventi. Nors ir vyko užsienin laimės ieškoti, Šiauliuose likusių draugų pavyzdys tarsi priekaištas buvo – juk jiems sekasi Lietuvoje, kodėl mes turime išvykti.
Ir vis tik – šeimos ilgesys labiausiai paskatino grįžti: „Mes labai artimi su šeima – jautiesi savo rate.“ Aivara pasakoja, kad daug nerimo kėlė ir vaikų identiteto radimas: „Jie nei ten vietiniai, nei čia lietuviai.“ Sėkmingai grįžusi su šeima iš emigracijos, ji kalbina ir sesers šeimą grįžti, jei ne į Šiaulius, tai Lietuvon, kad tik visi arčiau būtų.
Aivaros istorija – puikus grįžimo ir įsitvirtinimo Šiauliuose pavyzdys. Sklandžiai vystomas verslas ir neblėstanti šypsena veide tai įrodo.
Keramikos dirbinių parduotuvėje kasdien besisukiojanti Aivara teigia, kad ją nuo pat vaikystės lydėjo menas: „Šeimos kūrybinė gyslelė persiduoda – aš užsiimu fotografija, sesuo vaidina, mama keramikė. Nors aš pabaigiau verslo administravimo studijas, bet vis tiek – mano kūrybinė pusė stipriau išreikšta ir aš jaučiuosi laimingesnė fotografuodama.“ O fotografuoti tenka kasdien ir įvairiomis formomis – juk reikia sukurti „parduodančias“ nuotraukas, vaizdais papasakoti mamos sukurtos keramikos istoriją, sudominti klientus.
Aivara sako, kad mamos gaminiai tokie, patys sufleruojantys, kaip juos fotografuoti. Minkštos spalvos, jauki šviesa, gėlių žiedai sukuria gerą kompoziciją ir tiesiog skleidžia jaukumą. Paklausta, ar naudojasi kokiomis gudrybėmis, kaip geriau sukurti tobulą nuotrauką, Aivara nusijuokia: „Nėra čia jokių „fintų“, tiesiog viskas ateina savaime. Aš pavaikštau, fotografuoju ką turiu, kokias gėles, pasidėlioju keletą kompozicijų. Dienos apšvietimas yra pati gražiausia šviesa. Su drauge kalbėjome, kad turbūt tokia mano misija gyvenime– pateikti viską gražiai be pastangų.“
Aivara pasakoja, kad į jos krautuvėlę užsuka ne tik miestelėnai, bet ir kitų miestų gyventojai. Moteris džiaugėsi, kad visoje daugybėje keramikos pasiūlos kitose parduotuvėse, žmonės ateina ir įsigyja sau ar dovanai būtent jos krautuvėlėje „La Veranda“: „Šiauliuose gaminame, Šiauliuose realizuojame, iš čia mūsų produkcija iškeliauja į visą Lietuvą ir aš tuo didžiuojuosi. Manau, kad Šiauliai turi kuo didžiuotis turėdami tokią „Rūtą“, mus ir kitus gamintojus, verslus. Man atrodo, mes turime laikytis susikabinę ir mylėti tą klientą. Jis reiklus, gal dėl jo mes ir stiebiamės, ir augame.“
Kasdien Aivaros rankos paliečia jaukios keramikos gaminius, o ką ji renkasi savo namams? Ji juokiasi, kad yra tikras batsiuvys be batų – namo keliauja truputį nuskilę mamos gaminiai, juk juos galima ir toliau naudoti. „Kartais pasiimu vien pabandyti, ar patogūs, o jei ką naujo mama pagamina, pasiimu pažiūrėti ar patogu iš jo gerti, koks jausmas. Vieni „prilimpa“, kiti ne. Būna, vienus gaminius pasilieku, kitų nebenoriu, nebenaudoju“,- sakė ji.
Vėl įleidusi šaknis gimtajame mieste, Aivara sako, kad jau nebegalvoja apie naujus tolius: „Man Šiauliuose labai patinka miesto kompaktiškumas – tai nedidelis ir labai draugiškas šeimai miestas. Šeimai augti čia nuostabi vieta: mes neturime kamščių, vaikai vaikšto pėsčiomis. Manau, kad kitame mieste negalėčiau taip gyventi. Man labai svarbu, kad būtų darbo ir laisvalaikio balansas: kad nebūtų taip, kad aš ištisai bėgu tik, o miestas didelis ir nieko nespėju. Man nereikia, kad būtų daug renginių ir visą laiką veiklos, man malonu savo sode pabūti. Šiauliai man tai duoda. Mes čia turime ir renginių, kai norime, ir ramybės, kai jos norime.“
Šiaulius Aivara vadina saugiu burbulu – jei norite, kad šeima augtų visavertėje aplinkoje, Šiauliai tam tinkamiausias miestas: „Čia žmonės draugiški, kita vertus, aš labai tikiu tuo, kad kokią energiją tu spinduliuoji, tokią ir pritrauki. Pati stengiuosi pozityviai galvoti ir žmonėse to pozityvo ieškoti. Manau, taip ir pas mane tokie žmonės ateina.“
„Aš myliu Šiaulius, didžiuojuosi jais ir man patinka čia, mūsų šeima laiminga čia. Gal iš pradžių ir galvojome, kad kažkur kitur gyventi. Draugams ir svečiams visada parodome savo „tradicinį“ maršrutą: bulvaru iki viešbučio, pro Saulės Laikrodžio aikštę iki ežero ir atgal pro Katedrą, aikštę. Parodome tarsi miesto „vizitinę“, – apie savo miestą pasakojo moteris.
Užsiminusi apie vieną miesto „arterijų“ bulvarą, Aivara norėtų jį matyti aktyvesnį (busy): „Dabar jis toks truputėlį lėtas, apmigęs. Čia juk ir daugiau mažų parduotuvėlių galėtų atsidaryti, ne vienas mūsų klientas sako, kad to labai trūksta mieste. Tačiau kai jau reikia pirkti iš to butikėlio / mažos parduotuvės, eina į didžiuosius prekybos centrus ir įsigyja Kinijoje pagamintą prekę. Užsienyje labiau akcentuojama, kad vertėtų įsigyti vietinių pagamintą produkciją (shop local, shop small). Patys verslai apie tai labai primena – mes vietiniai, remkit mus, pirkit iš mūsų. Mums gal irgi reikia savo klientą edukuoti, aiškinti apie tai, kalbėti, kad tai yra svarbu ir miestui. Manau, su laiku viskas pasikeist ir pas mus.“
