Gra­žūs me­tai, gra­žūs dar­bai…

Ko­vo pa­bai­go­je ag­ro­no­mui, že­mės ūkio moks­lų dak­ta­rui, bu­vu­siam tri­jų ka­den­ci­jų Sei­mo na­riui ir tri­jų ka­den­ci­jų Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riui My­ko­lui Pronc­kui su­ka­ko 80 me­tų. Ta pro­ga ju­bi­lia­tą pa­svei­ki­no ra­jo­no že­mės ūkio spe­cia­lis­tai, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Plun­gės sky­riaus na­riai, Vy­riau­sy­bės vi­ce­kanc­le­ris Ri­man­tas Vait­kus ir so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Gar­bės pir­mi­nin­kas Čes­lo­vas Jur­šė­nas, taip pat Plun­gės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis su ko­man­da, bū­rys bi­čiu­lių.

„Gra­žūs me­tai, gra­žūs dar­bai… Iš­va­ka­rė­se gal­vo­jau, gal dar kar­tą ver­ta pa­stu­di­juo­ti My­ko­lo Pronc­kaus biog­ra­fi­ją, ta­čiau tuo­met apie su­kak­tu­vi­nin­ką tek­tų kal­bė­ti la­bai il­gai. La­bai džiau­giuo­si, kad sa­vo ra­te tu­ri­me nuo­sta­bų bi­čiu­lį, ku­rį ver­ti­na­me ir kaip spe­cia­lis­tą, ir kaip ko­le­gą, su­kau­pu­sį di­de­lę gy­ve­ni­miš­ką ir po­li­ti­nę pa­tir­tį. Net ne­ži­nau, kas dar, su­lau­kęs jū­sų am­žiaus, ga­lė­tų su ju­mis ly­gin­tis“, – svei­kin­da­mas Plun­gės so­cial­de­mok­ra­tų var­du kal­bė­jo šios par­ti­jos sky­riaus pir­mi­nin­kas Al­ber­tas Krau­lei­dis, pa­ti­kė­jęs aukš­čiau­siam ūgiu par­ti­jos ko­le­gai Juo­zui Šle­pe­čiui ap­juos­ti su­kak­tu­vi­nin­ką tau­ti­ne juos­ta.

Svei­ki­ni­mus nuo Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko ir Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­ko Al­gir­do But­ke­vi­čiaus per­da­vė vi­ce­kanc­le­ris R. Vait­kus. Prem­je­ras M. Pronc­kui pa­pra­šė per­duo­ti ir as­me­ni­nę do­va­nė­lę – laik­ro­dį.

„Pa­rei­ga ir gar­bė bū­ti šian­dien Plun­gė­je ir svei­kin­ti M. Pronc­kų. Su juo te­ko kar­tu ran­ka ran­kon Sei­me dirb­ti 12 me­tų, iki 2004-ųjų pa­bai­gos. Ger­bia­mo My­ko­lo žo­dis vi­sa­da bu­vo svar­bus, jis pats – iš­si­la­vi­nęs, dar­bui pa­si­ruo­šęs, nuo že­mės ir žmo­nių ne­nu­to­lęs ko­le­ga. Tais lai­kas bū­tent My­ko­las iš Sei­mo tri­bū­nos pa­si­sa­kė, kad „pri­chva­ti­za­ci­ja“ Lie­tu­vo­je bu­vo nu­si­kals­ta­mas da­ly­kas. Pa­ste­bė­jo, kad griau­ti ko­lū­kius taip pat rei­kė­jo mo­kė­ti, nes bu­vo su­griau­ti ne tik ko­lū­kiai, bet ir vi­sas Lie­tu­vos že­mės ūkis, ir pra­ėjo daug lai­ko, kol ša­liai pa­vy­ko iš­lip­ti iš tos eko­no­mi­nės ir so­cia­li­nės duo­bės. Ta­čiau ger­bia­mas My­ko­las bu­vo ne tik kri­ti­kas, bet ir ana­li­ti­kas, tei­kęs Sei­me daug pro­tin­gų pa­siū­ly­mų. Jis – tik­ras „kai­ry­sis“ ir sa­vo po­zi­ci­jos lai­kė­si iki ga­lo. Jei kri­ti­ka­vo val­džią, tai da­rė tak­tiš­kai, ar­gu­men­ta­vo skai­čiais. Ma­no at­min­ty­je jis iš­lie­ka kaip vie­nas stip­riau­sių par­la­men­ta­rų per vi­sus 26 Sei­mo me­tus!“ – su­kak­tu­vi­nin­ką svei­ki­no so­cial­de­mok­ra­tų Gar­bės pir­mi­nin­kas Č. Jur­šė­nas, per­da­vęs lin­kė­ji­mus nuo Sei­mo LSDP frak­ci­jos ir jos se­niū­nės Ire­nos Šiau­lie­nės.

„Pa­žįs­tu My­ko­lą Pronc­kų nuo 1989 me­tų, kai su di­de­liu en­tu­ziaz­mu, bet dar ma­žu su­pra­ti­mu at­ėjau dirb­ti į Plun­gės ta­ry­bą, – sa­kė me­ras A. Kli­šo­nis. – Jis tu­ri sa­vi­ver­tę, o jo siū­ly­mai – lo­gi­š­ki, pa­grįs­ti ar­gu­men­tais. Ne­pai­sant to, kad ger­bia­mas My­ko­las yra ki­tos par­ti­jos na­rys, jį ger­biau ir gerb­siu, nes jis – „šva­rus“ po­li­ti­kas, kaip ir Č. Jur­šė­nas, su di­de­le par­la­men­ti­ne pa­tir­ti­mi, kai iš­ties dir­ba­ma var­dan tos Lie­tu­vos. Tai žmo­gus – že­mės drus­ka!“

Su­kak­tu­vi­nin­kas dė­ko­jo vi­siems už svei­ki­ni­mus, sa­kė ne­ma­nąs, kad yra toks ge­ras ir pro­tin­gas, kaip apie jį svei­ki­nu­sie­ji kal­bė­jo.

„Esu pa­pras­tas žmo­gus! Su­kau­si ir dar su­kuo­si po­li­ti­ko­je, o čia vi­so­kių da­ly­kų bū­na… Ma­no bruo­žas – ne­ti­kė­ti ak­lai, o steng­tis ži­no­ti. No­rint ži­no­ti, rei­kia dirb­ti, taip pat dirb­ti su pa­čiu sa­vi­mi. Ne vi­sa­da ma­no nuo­mo­nė su­tap­da­vo su ki­tų nuo­mo­ne, dėl to kil­da­vo ir kon­flik­tų. Ką pa­da­ry­si – toks jau esu… Ir da­bar ma­no nuo­mo­nė ne­su­tam­pa su sklei­džia­ma pro­pa­gan­da ir po­li­ti­niais ple­pa­lais. Pir­ma, dėl Ne­pri­klau­so­my­bės. Iš tie­sų iš vie­nos są­jun­gos per­ėjo­me į ki­tą, ku­rio­je ga­lio­ja ki­ti tei­sės ak­tai ir ki­tos žai­di­mo tai­syk­lės. An­tra, apie Są­jū­dį, ku­ris žmo­nėms aiš­ki­no, kaip jie ge­rai gy­vens, kai lai­kai pa­si­keis… Ta­čiau pa­gal eko­no­mi­nius ro­dik­lius Lie­tu­va šiuo me­tu yra 1970 me­tų ly­gy­je, o pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių la­bai pri­me­na 1960-ųjų duo­me­nis. Ko­dėl? Lie­tu­vos val­džia tu­ri rū­pin­tis, kaip iš­ei­ti iš to­kios būk­lės, ta­čiau žings­nių ne­la­bai ma­to­si. Lai­kas iš­si­va­duo­ti iš tos hip­no­zės! Lie­tu­vos pra­mo­nė ga­mi­na tik tre­či­ą­ją da­lį, nei ga­min­ta ta­ry­bi­niais lai­kais. Kaip šian­dien be­da­lin­si pus­tuš­tį ka­ti­lą, vi­siems vis tiek ne­už­teks. Po­li­ti­kai vėl kal­ba lo­zun­gais: „Mes už tai, kad bū­tų kles­tin­ti Lie­tu­va!“ Ar Lie­tu­va kles­ti? Kas dėl to pa­da­ry­ta?“ – net per sa­vo gim­ta­die­nį ne­vy­nio­jo žo­džių į va­tą M. Pronc­kus.

Pa­dė­ko­jęs svei­ki­nu­sie­ms, su­kak­tu­vi­nin­kas lin­kė­jo, kad vi­siems ge­rai sek­tų­si ir gy­ve­ni­mas mū­sų kraš­te bū­tų žy­miai ge­res­nis.