Į vaikų poeto gimtinę
Birželio 3 dieną Varėnos „Ryto“ progimnazijos antrokai, lydimi Varėnos viešosios bibliotekos darbuotojų, leidosi į pažintinį pėsčiųjų žygį „Martyno Vainilaičio takais“.
Kelias į vaikų poeto Martyno Vainilaičio gimtinę Mergežerio kaimą vingiuoja pušynu. Mokiniai stebėjo nuolat besikeičiantį dangų: rodos greit pravirksiantį sidabro ašaromis arba visai netikėtai kelioms akimirkoms atsiųsdavusį auksinį saulės spindulį. Galimas lietus žygeivių nebaugino, juk dėl karantino nesimatę beveik tris mėnesius, dabar turi galimybę pabūti drauge. Vaikai pasakojo įvairias istorijas, linksmus ir pamokančius nutikimus, anekdotus. Praeidami pro žydinčias pieveles spėliojo augalų pavadinimus, nuskynė po žiedą, kuriuo vėliau papuošė pamėgto poeto kapą. Dar vieną puokštelę turėjo įteikti brangiam žmogui (nežinojo kam, tai buvo staigmena), su tuo žmogum laukė susitikimas M. Vainilaičio gimtojoje sodyboje.
Apsilankę Mergežerio kapinaitėse, uždegę žvakutes ir tylos minute pagerbę poeto atminimą, dar du kilometrus žygiavo į sodybą. Čia vaikus pasitiko dabartinė sodybos šeimininkė, M. Vainilaičio sesuo Antosė Kierienė ir senokai matyta, labai pasiilgta mokytoja Rima Žukienė, jai įteiktos gėlės. 7 kilometrų kelias, nauji įspūdžiai šiek tiek nuvargino mažuosius žygeivius, todėl jaukiai įsitaisę kieme, pietavo, o pailsėję apžiūrėjo skulptūrą „Strazdanotas berniukas“. Sužinojo, jog šis herojus – strazdanota poeto vaikystės dvasia, lydėjusi jį visą gyvenimą, sukviesdavusi į namus visokiausių būtybių – kaukučių, laumių, miškinių, aitvarų. Tada poetas užgesindavęs šviesą ir rašydavęs apie juos, kol dar galėdavo ką įžiūrėti prieblandoje. Skaitė eilėraštį „Ateiki, niekad neapvilsiu“, iškaltą ant namo iškabintoje atminimo lentoje. Klausėsi A. Kierienės, trylika metų jaunesnės sesers, pasakojimų apie brolį. Jie gerai sutarė su Martynu, kartu sodindavo medžius. Ir dabar kieme žaliuoja prieš 64 metus jų pasodintas ąžuolas, nors mama pyko, kad po juo neauga ir nedera agurkai, medį pavyko išsaugoti. A. Kierienė prisiminė, kaip gavo dovanų iš brolio puokštę laukinių aguonių, kaip mama keldavosi penktą valandą ryto, kad išleistų Martyną su broliu į mokyklą Senojoje Varėnoje. Daug kilometrų kasdien tekdavo jiems kulniuoti miško takeliais – toks didelis buvo noras siekti mokslo. Vaikai vartė poeto knygas „Mauliukas“, „Gegutės šaltinis“, „Bruknelė“ ir kt., apibūdino iliustracijas, skaitė M. Vainilaičio poeziją, išmoko eilėraštį „Mano dzūkiška skaičiuotė“. Vyko pokalbis apie knygų skaitymą, visi pakviesti rungtis vasaros skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“.
Vaikų pasiimti automobiliais atvyko tėveliai, tačiau nė vienas žygeivis nesutiko važiuoti. Antrokai apdovanoti Varėnos viešosios bibliotekos direktoriaus Eitaro Kazimiero Krupovičiaus diplomais už dalyvavimą 12,5 km pėsčiųjų žygyje „Martyno Vainilaičio takais“.
