Ilgaamžę labiausiai džiugina dėmesys
Birželio 12 dieną Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Jolanta Papievienė, Priekulės seniūnijos socialinės darbuotoja Ilona Žilienė vyko į Priekulės seniūnijoje esantį Šilininkų kaimą pasveikinti 90-ąjį jubiliejų atšventusią Genę Jakapsunienę, kurią aplinkiniai meiliai vadina Genute.
Plačia šypsena svečius pasitikusi ponia Genutė spinduliavo gera nuotaika ir švelnumu – juk ne kiekvieną dieną sulaukianti svečių. Bendrauti mėgstanti senolė gyvena viena, savarankiškai, tačiau vieniša nesijaučia – ją aplanko vaikai, anūkai, gerai sutaria ir su šalia gyvenančiais kaimynais.
Gerumu spinduliuojančios 90-metės akys ir šypsena slepia senolės išgyvenimus, tačiau kalbant su svečiais ponia Genutė išsiduoda – skaudžių išgyvenimų pasitaikė ir jos gyvenimo kelyje. Ponia Genutė gimė ir augo Dzūkijoje, tuometiniame Jiezno valsčiuje, 7 asmenų šeimoje. Dabar iš šeimos ji viena telikusi: palaidoti ne tik tėvai, bet ir broliai su seserimi. Dzūkijoje ponia Genutė sutiko ir savo vyrą, prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Kaip dažnai pasitaikydavo, į kitą Lietuvos galą jaunuolius atginė darbas: abu dirbo Priekulės paukštininkystės ūkyje: ponia Genutė – lauko, ūkio, o jos vyras – įvairius mechanikos darbus. Pora susilaukė 4 vaikų: 2 dukrų ir 2 sūnų. Deja, vyras anapilin iškeliavo, kai jauniausiam sūnui buvo vos šešeri metukai. Teko Genutei vienai ir vaikus auginti, ir į darbą eiti, ir namų ūkį prižiūrėti – turėjo šiek tiek žemės, gyvulių.
Dabar senolei liko 3 vaikai, vieną sūnų jau palaidojo. Gyvenimą praskaidrina Klaipėdoje gyvenanti anūkė, kuri vis užsuka senole pasirūpinti. Džiaugiasi ilgaamžė žento pagalba, kuris žolę nupjauna, padeda lauko darbuose, geru žodžiu mini ir kaimynę, kuri padeda vandens atsinešti. Vis dėlto senolė stengiasi smulkius darbelius pasidaryti pati – pasikapstyti darželiuose, gėlynėliuose senolei tikra atgaiva sielai. Ponios Genutės namai spindi švara. Senolė pati namuose kuria jaukumą – čia žydi iš lauko parsineštos gėlės, kiekvienas daiktelis turi savo vietą.
Ponia Genutė ypač nustebino svečius, kai pareiškė, kad gyvulius nustojo auginti tik prieš pora metų, kai jau sunku pasidarė pačiai ūkio darbus nudirbti, karvutę pamelžti. Senolei prabilus apie gyvulius, jos akys nušvinta: „gaila, kad teko gyvulių atsisakyti, pasiilgstu jų. Labai myliu gyvuliukus, tikra atgaiva akims, širdžiai. Būdavo seniau, jei tik liūdna, iškart pas gyvulėlius einu, paglostau, pasidžiaugiu, dar kokius darbus lauke nudirbu ir iškart diena geresnė. Dabar tik tris katinus ir šuniuką lauke turiu. Pamatau kartais karvutę per televizorių, tai taip gera, taip širdis džiaugiasi…“
Labiausiai ponia Genutė džiaugiasi, kad nėra pamiršta, nes kai kas nors aplanko – ir ligos pasimiršta, ir gyvent linksmiau. 90-metė senolė – pavyzdys visiems: negaili gerų žodžių aplinkiniams, į gyvenimą žvelgia šviesiai ir spinduliuoja gėrį, įkvėpdama visus aplinkinius.
