Ką (Lietuvai) pasakė Europos Komisijos pirmininkas?
Kokias ilgalaikes gaires nusibrėšime dėl migrantų krizės, ekonomikos valdymo, išorės santykių europinių gairių – daug peno apmąstymams šiuo klausimu siūlo praėjusį trečiadienį paskelbtas Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio metinis pranešimas.
Pradžiai, mane itin nudžiugino ir Ž. K. Junkerio pranešimo pabaigoje išvardinti klausimai, kuriais jis nemano esant verta diskutuoti. Greta visos Europos palaikomo teiginio, kad negalima leisti egzistuoti Kiprą dalijančiai sienai, jis pažymėjo, jog padėtis, kai litras pieno kainuoja mažiau nei litras vandens, yra lygiai taip pat netoleruotina. Kaip ypatingo politinio svarstymo nereikalaujantį faktą Komisijos vadovas akcentavo poreikį sugriauti Europos pieno rinkoje įsitvirtinusias perdirbėjų oligopolijas, tuo pakartodamas ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos, ūkininkų, taip pat ir mano ne kartą žodžiu išsakytas ir raštu dėstytas mintis dėl šio svarbaus kaimo ekonomikos sektoriaus ateities.
Deja, kitais klausimais EK vadovas pateikė gerokai niūresnę perspektyvą. Itin grėsminga jos dalis – pusė milijono vien oficialiai per pirmą šių metų pusmetį suskaičiuotų migrantų tapo pripažinta problema ir rimtu išbandymu visai ES. Tą liudija ir šiai temai skirtos 38 iš 77-ių EK vadovo kalbos minučių ir 4 mlrd. eurų, jau išleistų pagalbai pabėgėliams vien iš Sirijos.
ES, kaip vertybių bendruomenė, humanitarinės katastrofos akivaizdoje turi veikti, ginti savo vertybes. Deja, siūlomas sprendimas – praktinis europinis solidarumas skirstant priėmimo kvotas tarp valstybių narių, mano manymu, yra labai paviršutiniškas, nesprendžiantis nei krizės priežasčių, nei jos padarinių. Blogai, kad jis neteisingai įvardija ilgalaikę perspektyvą. Vargu ar atsiras daug tikinčių, kad patogių pabėgėlių priėmimo sąlygų sudarymas užtikrins, kad jų kilmės šalyse įsivyrautų taika ir stabilumas. Ne ką daugiau optimistų sulauks ir viltis, kad saugių kilmės šalių sąrašo sudarymas padės atskirti ekonominius ir politinius migrantus masėje žmonių, dažniausiai neturinčių jokių dokumentų. Arba kad pabėgėlių priėmimas, integracija ir aprūpinimas socialine parama padės išspręsti tokias struktūrines ES problemas, kaip aukštas nedarbo lygis, menkos investicijos į aukštą pridėtinę vertę generuojančias technologijas, sunki padėtis žemės ūkyje. Todėl, žiūrint iš platesnės perspektyvos, Junkerio siūlymas keisti Dublino sistemą, reikalaujančią, kad prieglobstį persekiojamiems pabėgėliams suteiktų pirmoji ES valstybė narė, į kurią jie kreipiasi, yra tik labai paviršutiniška priemonė.
Gaila, dėl riboto klausimams skirto laiko nespėjau paklausti ES užsienio ir saugumo politikos įgaliotinės Federikos Morgerini (Federica Mogherini). Labai norėjau iš pirmų lūpų išgirsti ką ir kaip Komisija planuoja veikti konkrečiai tose šalyse, iš kurių ir kyla pagrindiniai migrantų srautai. Ir ar apskritai ES išorės santykių tarnyba turi platesnę viziją šiuo klausimu.
Esu įsitikinęs, kad iš EK pirmininko kalbos keletą išvadų turėtų pasidaryti ir Lietuva. Visų pirma – mums tikrai teks priimti kažkiek migrantų. Kol kas paskelbtas skaičius – 1105, nors mūsų šalies aukščiausios vadovybės ir vertinamas kaip adekvatus, visgi panašu, yra gerokai optimistinis. Nesiimant ryžtingų veiksmų ES kaimynystėje, migrantų skaičius tik didės, o nesikeičiant ES migrantų priėmimo politikai – didės poreikis juos priimti ir Lietuvoje. Ne paskutinį vaidmenį čia atliks ir migrantų teisė į šeimos susijungimą, t.y. teisė atsivežti ir migranto šeimą. Visiškai pritariu Lietuvos institucijų pozicijai veikti aplenkiant įvykius ir nelaukiant spaudimo, siekti atsirinkti migrantus, kurie turi didžiausią potencialą adaptuotis mūsų šalyje. Svarbu, kad ir visuomenė supranta tokio sprendimo reikalingumą. Kartu raginu galvoti apie tolimesnį sprendimą, būtent, ar mes juos priimame laikinai, iki baigsis krizė, ar neribotam laikotarpiui? Ar mes sieksime kad migrantai tolygiai pasiskirstytų po šalį ir taip geriau integruotųsi į visuomenę, pavyzdžiui, apgyvendindami tuštėjančius provincijos miestelius, o gal sieksime sudaryti jiems sąlygas gyventi glaudesnėmis bendruomenėmis? Ar mes reaguosime į Lietuvos ir užsienio spaudoje neretai pasitaikančią informaciją apie galimą Islamo valstybės kovotojų įsimaišymą tarp pabėgėlių ir numatysime konkretų atoveiksmį jų keliamai grėsmei? Ar pradėsime dialogą su verslo atstovais apie darbo vietų pasiūlą migrantams? Tai tik keletas klausimų, į kuriuos atviri ir aiškūs atsakymai parodytų mūsų valstybės pasirengimą dorotis su šiuo kasdien vis didėjančiu iššūkiu.
Perpus mažiau nei migrantų krizei laiko užėmusi Junkerio kalbos dalis, skirta Graikijos, euro zonos ir ekonomikos klausimams, atrodė gerokai optimistiškesnė. Ir tai ne vien savigyra dėl to, kad Komisija sugebėjo priversti populistinę Graikijos vyriausybę priimti reformų programą mainais į 35 mlrd. eurų vertės paramos paketą. Tai buvo pasididžiavimas dėl sėkmingai praeito Europos solidarumo išbandymo ir vieningai pakartoto įrodymo, jog ES kartu reiškia ir gerą valdymą. Graikijai teks reformuoti neefektyvų valdymo aparatą, išmokti gyventi pagal išgales, tikėsimės, jog ir politinės partijos atpras dalinti neatsakingus pažadus.
Šiame kontekste Lietuvos fiskaliniai rodikliai atrodo gerai (esame vieni iš 10 valstybių narių, kuriems negresia makroekonominis disbalansas, turime vienus didžiausių ekonomikos augimo rodiklių ir dar daug kitų pasiekimų, kuriais galime didžiuotis), tačiau stebint Europos ūkio padėtį, peršasi keletas esminių išvadų. Visų pirma, turime atsakyti sau, ar ilgai galėsime išsilaikyti investuodami mažiau nei procentą BVP į mokslą ir tyrimus? Mažos investicijos į naujas technologijas lemia tai, kad Lietuvoje dominuoja menką pridėtinę vertę kuriantys sektoriai. Tik valstybei ir verslui kartu imantis realių, o ne popierinių žingsnių, sumažės 153 tūkstančių dydžio vien oficialių bedarbių armija, o ženkli dalis daugiau nei 600 tūkstančių mūsų šalies piliečių, esančių ties skurdo riba, žengs aiškų žingsnį gerovės link, likdami tėvynėje. Negalime pamiršti, ir tai pripažino pats Ž. K. Junkeris, kad krizė dar nesibaigė: jai įjungtas „pauzės“ režimas. Ir būtent todėl visi kartu turime siekti, kad visuomenė turėtų kuo didesnes galimybes ne tik dirbti, bet ir užsidirbti, kad susiformuotų saugias „finansines pagalves“, galinčias padėti oriai išgyventi atsinaujinus finansiniams sukrėtimams.
Nepamirškime, kad pastaroji finansinė perspektyva gali būti paskutinė, kai gauname dosnią ES paramą. Po 2020 m. ji gali būti jau gerokai mažesnė. Todėl dabartinei ir būsimajai vyriausybei tenka svarbi užduotis užtikrinti, kad europinė parama taptų ilgalaikio augimo sąlyga, o ne vienadienio pasigražinimo priemone. Gal kiek ir per optimistinis 315 mlrd. eurų investicijas numatantis Junkerio planas visgi yra puiki priemonė pasiekti, kad 2020 m. Lietuva galėtų didžiuotis darnia ekonomika, skaidria ir investicijas iš viso pasaulio traukiančia mokesčių sistema, ekologiška ir bent jau didžiąja dalimi nepriklausoma energetika, moderniu ir konkurencingu žemės ūkiu ir tolygiu gerovės pasiskirstymu visoje šalies teritorijoje, kurioje gyventų atvira iš puikiai išsilavinusi visuomenė.
Itin džiugu, kad Komisijos vadovas nuošalyje nepaliko Ukrainos temos. Europinio solidarumo demonstravimas su europinių reformų kelią pasirinkusia ir agresiją patiriančia kaimyne yra svarbus ES kaip tarptautinių santykių veikėjo stiprėjimo požymis. O pakartotas įsipareigojimas ginti Baltijos šalis – ir tam tikras mūsų saugumo garantas. Džiaugiuosi, kad Komisija suvokia pagrindinius iššūkius Ukrainai – išgyventi agresijos akivaizdoje ir modernizuotis, tapti efektyvia valstybe. Žinoma, tam tikslui paskolinti 3,41 mlrd. eurų yra lašas jūroje, tačiau kartu – ir svarbus požymis to, kad mums svarbūs Rytinės kaimynystės rūpesčiai yra gerai suvokiami Briuselyje, kas rodo Lietuvos diplomatų, o kai kada – ir atstovų Europos Parlamente bei kitose institucijose darbo rezultatus.
Diskusijose dėl kitos svarbaus EK pirmininko kalbos elemento – klimato kaitos, Lietuvos atstovai gali neraudonuoti. Atsakant į Komisijos raginimą plėtoti darnią energetiką, visuomet galima nurodyti, kad Lietuva yra viena iš keturių valstybių narių (kartu su Bulgarija, Estija ir Švedija), pasiekusių strategijoje „Europa 2020“ nustatytą atsinaujinančios energetikos procentą. Deja, turime sau pripažinti, kad tai nėra itin didelis pasiekimas. Šiuo metu mūsų šalyje iš atsinaujinančių išteklių sukuriami 23 procentai visos elektros energijos yra apgailėtinai mažas rodiklis lyginant tiek su Švedijos pasiekimais (52,1 proc.), tiek ir su daugelio valstybių siekiais. Rengiantis metų pabaigoje Paryžiuje numatytai pasaulinei kovos su klimato kaita konferencijai vykstančiose diskusijose negaliu rasti atsakymo, kodėl Lietuva taip vangiai išnaudoja unikalią galimybę pasinaudoti politinėmis tendencijomis ir, prisidėdama prie kovos su pasauliniu klimato atšilimu, plėtoti atsinaujinančią energetiką bei sumažinti iki minimumo savo priklausomybę nuo įvežtino kuro.
Vertinant bendrai, pirmasis šios, Ž. K. Junkerio žodžiais tariant, labiausiai politinės (t.y. pasirengusios ieškoti sprendimų visais klausimais) Komisijos vadovo pranešimas rodo drąsios ir sunkumų nevengiančios Europos formavimąsi. Visgi negalima pamiršti, kad galutinius sprendimus dauguma klausimų valstybės narės priima savarankiškai ir juos įgyvendina pačios. Ž. K. Junkeris pristatė savo viziją ir perspektyvą. Dabar atėjo metas ES valstybių narių, o tai yra – ir mūsų politikams pasidaryti savo išvadas ir apsispręsti dėl to, kaip geriausiai išnaudoti europines tendencijas mūsų šalies gerovės kūrimui.
