Kaip gimsta knygos ir lėlės

Birželio 18-ą dieną pusšimtį 7-14 metų amžiaus  vaikų literatūros skyriaus „Žalioji pelėda“ stovyklautojų aplankė viešnia iš Šilutės – Ignė Zarambaitė.

Ši jauna moteris, pasirodo, yra ne tik trijų knygų vaikams – „Skudurinukė“, „Emilio laiškas“ bei „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ – autorė, bet ir labai įvairiapusiška asmenybė. Dieną Ignė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje. Čia ne tik bendrauja su skaitytojais, išduoda jiems knygas, bet ir veda įvairiausius edukacinius užsiėmimus: sapnų gaudyklių, knygų skulptūrų, skudurinukių gamybos ir kt. O laisvalaikiu ne tik rašo pasakiškas istorijas vaikams, bet ir kuria nuostabaus grožio lėles iš modelino ir medžiagos skiaučių, gamina interjero detales, baldus, ir netgi žaidžia … futbolą! Viešnios galvoje nuolat knibžda nauji sumanymai ir idėjos.

I. Zarambaitė susitikimą pradėjo nuo pasakojimo apie save, pomėgius, vaikystę, knygų gimimo istoriją.

Rašytojos draugiškumas, linksmumas kaip mat „papirko“ vaikus.

„Mano naujausia istorija apie Elzės gyvenimą sename dvare, ji patiria neįtikėtinų dalykų – kelionę į praėjusius laikus, pažintį su kaukais, baubais, raganiais bei žyniais…“, – knygos siužetu intrigavo vaikus Ignė.

Viešnia prisipažino, jog netrukus vaikus pasieks ir ketvirtas jos kūrinys.

Meniškos sielos kūrėja į biblioteką atkeliavo kartu su dviem savo knygų personažais – lėlėmis Elija bei Uršule, kurias pati ir pagamino.

I. Zarambaitė atskleidė paslaptį, jog kiekvienai lėlei po drabužėlių sluoksniu būtinai įdeda širdį. Tada lėlės tampa „gyvos“. Tuomet pakvietė vaikus į kūrybines dirbtuvėles, kurių metu kiekvienas iš autorės atsivežtų priemonių – vilnos skiaučių, juostelės, siūlų – kūrė sau po kauką. Tai vienas I. Zarambaitės knygos herojų – mažas žmogeliukas, mitinė būtybė, laikomas derliaus, turtų dvasia.

Visi stovyklautojai susikaupę iš vilnos skiaučių kruopščiai formavo mitinę būtybę. O Ignė negailėjo pagalbos ir patarimų, kas troško, kad jų sukurta būtybė atgytų. „Su ja reikia nuolat sveikintis ir kalbėtis, išrinkti vardą. Svarbiausia – mylėti, tikėti ir niekada jos nepamiršti“, – vaikus mokė menininkė. Padedami viešnios, jaunieji skaitytojai pasigamino apie 50 kaukų.

Rašytoja atsisveikino kiekvienam stovyklautojui padovanodama po knygelę „Skudurinukė“ bei palikdama nuoširdų palinkėjimą su autografu.