Kaip nelygybė šeimoje virsta smurtu?
Nors už lango XXI amžius, Lietuvoje – pažangioje ES valstybėje – vis dar įsišaknijęs gilus patriarchalinis požiūris, paremtas lyčių nelygybės principu. Karjera, politika vis dar dažniausiai skiriama vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties kandidatams ir vyriškai kompetencijai.
Tai vyrauja vyresnėse kartose. Guodžia žinojimas, kad jaunimo požiūris kitoks, tačiau šiandien profesinėje veikloje moteris vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą įvertinimą ir pripažinimą. Kitaip ji tiesiog liks nepastebėta.
Šiandien vis dar gajus nebylus sutarimas, jog politika – išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris derėtų traktuoti lyg ne į savo vietą patekusias prašalaites, toleruoti tik tiek, kiek neišvengiamai būtina. Toks įsitikinimas visiškai neracionalus ir kyla veikiau iš savanaudiškų paskatų, o ne racionalių argumentų. Nepaisant to, toks požiūris tebėra gyvas ir plačiai propaguojamas – deja, ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose. Būtent šeimose, mano įsitikinimu, glūdi viena pagrindinių mažo moterų įsitraukimo į aktyvią politiką ir karjeros siekį priežastis. Daugeliu atvejų šeimos vyras prioritetą teiks asmeninių perspektyvų vystymui ir sulauks tam didelio palaikymo, kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą, kur jai tenka jei ne pilno, tai bent dalinio etato namų šeimininkės vaidmuo, paliekantis jai gerokai apribotas galimybes pačiai įsitraukti į veiklą.
Toks elgesys, kai vadovaujamasi principu, o ne racionaliu protu, nėra nei teisingas, nei sąžiningas. Juo labiau, kad talentas ir gebėjimai visiškai nepriklauso nuo lyties, o karjeros nesiekianti pusė gali palaikyti vienas kito ambicijas. Taip, vyrai gali nesijausti pažemintais, kai jų moterys yra sėkmingesnės.
Be abejo, tokios „reversuotos“ lyčių rolės šiandienos mūsų visuomenėje nėra plačiai priimtinos. Patriarchalinis mąstymas ir iš jo kylantys stereotipai daliai vyrų diegia labai iškreiptą „garbės“ jausmą, kuriuo remdamiesi jie linkę pašiepti, nepilnaverčiais laikyti ambicijos stokojančius vyrus, noriai priimančius pasyvesnę, palaikančiojo sutuoktinio rolę savo ambicingų moterų atžvilgiu. Toks smerkimas (dažniausiai privatus, bet neretai ir viešas) daro didžiulį spaudimą vyrams riboti savo žmonų siekius, laikytis įsikibus dominuojančios rolės šeimoje ir jokiu būdu neleisti jų moters šešėliui užgožti jų pačių, net jei moteris daug gabesnė. Toks požiūris dažnai tampa ne tik pagalių kaišiojimu į ratus, bet ir šeimų irimo, įvairių formų smurto prieš moterį priežastimi. Smurto prieš moteris problema, jos priežastys ir sukeliamos pasekmės neabejotinai reikalauja didesnio mūsų dėmesio.
Labai apmaudu, tačiau statistiškai kas trečia moteris Lietuvoje, nepriklausomai nuo jos socialinės padėties, išsilavinimo, ar užimamų pareigų, patiria fizinį smurtą šeimoje. Deja, mūsų visuomenėje į tai tebėra žiūrima pro pirštus, laikant tai privačiu šeimos reikalu. Net policijos pareigūnai, turintys ginti ir apsaugoti žmogų, leidžia sau moralizuoti nukentėjusiai moteriai, priekaištaudami dėl to, kad ji kreipėsi pagalbos.
Dar blogiau, viešoje erdvėje jie dėsto savo subjektyvias interpretacijas, palaikančias ir stiprinančias neigiamą požiūrį į smurtą patyrusį asmenį. Fizinis smurtas yra labai skaudi, moterį žeminanti ir jos orumą palaužianti blogybė, tačiau daug baisesnis yra psichologinis smurtas, kurio atvejų, deja, pasitaiko dar dažniau. Įrodyti psichologinio smurto apraiškas mūsų šalyje praktiškai neįmanoma – be krūvos neginčijamų įrodymų jis nepripažįstamas net teismuose, o seksualinė prievarta šeimoje mūsų šalyje apskritai nėra laikoma problema. Su psichologiniu smurtu susidūrusios moterys yra visiškai neapsaugotos, o dažnai ir pačios nesuvokia, jog jį patiria.
Kai žmogus yra nesaugus toje aplinkoje, kuri turi būti jo užuovėja, jis palūžta dvasiškai – puola į depresiją, suserga, o situacijai nesikeičiant imasi svarstyti ir apie savižudybę. Visa tai lemia per mažą moterų aktyvumą viešajame sektoriuje ar siekiant karjeros. Save visuomeninėje ar politinėje veikloje realizuoti norinti moteris, susidūrusi su savo sutuoktinio pasipriešinimu, keliamais ultimatumais ar net tiesioginiu smurtu, nuolankiai renkasi uždarą gyvenimą šeimoje. Realybėje retai pasiekiama, kad smurtautojas būtų fiziškai atskirtas nuo aukos – dėl įrodymų stokos nutraukiami ikiteisminiai tyrimai, labiau pasitikima smurtautojo, o ne aukos parodomais, prioritetą teikiant smurtautojo nekaltumo prezumpcijai, o ne aukos apsaugai. O būtent tada pagalbos paprašiusios moterys gali sulaukti jų sveikatai ir gyvybei grėsmę keliančio smurtautojų keršto. Todėl kiekviena moteris Lietuvoje turi turėti palaikymą, užtikrintumą, savo saugią užuovėją. Tai uždavinys Lietuvos politikams. Bet neužtenka vien tik rūpintis pažeidžiamų moterų apsauga – būtina ugdyti moteris stipriomis, savarankiškomis, pajėgiomis ginti savo orumą, pasipriešinti smurtautojams. Nė viena moteris neturėtų taikstytis su žeminimu, taikytis su akivaizdžiai nuodingais santykiais.
Smurtas prieš moteris – tai iš XIX ir ankstesnių amžių paveldėtos lyčių nelygybės pasekmė ir sąlyga. Problemos sprendimas yra ilgas, susijęs su visuomenės nuostatų, įsitikinimų, susiformavusių stereotipų kaita. Todėl svarbus mūsų indėlis į ateities kartų auklėjimą. Vilčių teikia mūsų Z kartos jaunuoliai. Tuo nuolat įsitikinu bendraudama su savo vaikais ir jų draugais – jų pažiūrose aiški pagarba lyčių lygybei. Bet mes, stiprios moterys, privalome tą puoselėti ir stiprinti labiausiai – ginti vienareikšmę poziciją prieš smurtą ar net jo toleravimą. Iš mūsų pavyzdžio mokosi ne tik mūsų dukterys, bet ir sūnūs, suprantantys, jog rankos kėlimas prieš savo šeimos narį yra visiškas ir neginčytinas tabu. Visa tai paspartintų aktyvesnis pačių moterų įsitraukimas į visuomenines veiklas, politiką. Mažiau laiko prarastume tuštiems, vien dėl ambicijų kylantiems nesutarimams, skandalams, grubiam santykių aiškinimuisi, kerštui, pavydui. Vietoje to, valstybei ir kiekvienam žmogui svarbūs politiniai sprendimai būtų priimami sklandžiau, vadovaujantis išmintimi, ieškant kompromisų.
