Kaip nuversti valdžią
Kažkuris Naujųjų laikų politikas sakė, kad pralaimėjęs perversmas yra maištas, o laimėjęs – revoliucija. Viena ir kita yra kaip ir neteisėta, tačiau pirmuoju atveju pasmerkiama, o antruoju – išaukštinama.
Bet kuri politinė sistema sukuria savo teisę taip, kad sistemos keisti nereiktų, tačiau visi žino, kad tos politinės sistemos nėra amžinos – arba nugyvenę ilgą amžių tiesiog pasensta moraliai ir tampa „jaunų barbarų“ grobiu, arba joms vadovauja netinkami žmonės, kurie tiesiog pagreitina jų mirtį. Todėl netinkamus žmones taip pat reikia keisti, kartais ir perversmo metodais. Suprantama, kad maišto ir revoliucijos supratimas priklauso nuo požiūrio. Ukrainietišką Maidano revoliuciją Maskva tebevadina perversmu, o prieš gerą šimtą metų bolševkų grupuotės įvykdytą perversmą – revoliucija. Tad su definicijomis reikia elgtis atsargiai.
Pasvarstyti šią temą paskatino įvykiai Bolivijoje, kurios prezidentas Evo Morales, neseniai laimėjo rinkimus, tačiau … pasiprašė prieglobsčio Meksikoje. Jis sako, kad prieš jį surengtas perversmas, tačiau Bolivijos miestų gatvėse šnekama apie liaudies sukilimą, kurio prezidentas išsigando.
Galima pagalvoti, o kas čia tokio, tesižino. Tačiau mes – tarptautinė bendrija, turime nutuokti, ar Bolivijos įvykius reikia smerkti ar sveikinti, pripažinti naują valdžią teisėta ar ją boikotuoti.
Dažniausiai siūloma neskubėti su atsakymu. Matysime, kas bus po to, sužinosime, ką apie valdžios pasikeitimus galvoja didžiosios valstybės – mūsų sąjungininkai ir priešininkai.
Manoji karta gerai prisimena vadinamuosius karinius perversmus. Jų ypač daug buvo Afrikoje, Į gatves išvažiuodavo tankai, uniformuoti vyrai per televiziją pranešdavo, kad valdžia pasikeitė, neilgai trukus, bus geriau. Dažnai nereikėjo ir šaudyti, o jei ką ir nušaudavo, tai kokį besipriešinantį kažkurios ten Afrikos šalies prezidentą.
Šaltojo karo metu buvo aišku, kas savi ir nesavi.
Po Šaltojo karo visi turėjo draugauti, visi tapo kaip ir savi, tad vis sunkiau pasakyti, ar valdžią remti ar ją griauti. Politikos mitologija prieš kelis dešimtmečius ragino diktatorius versti, dabar ragina su jais susitarti, revoliucionieriais anuo metu ragino žavėtis, dabar juos perspėja, kad tik ko nedestabilizuotų.
Mūsų laikais kariškiai perversmų neberengia. Jie jau įprato nesikišti (kartais net nevykdyti savo pareigų). Generolas dažniau tik paragina prezidentą pasitraukti ar saugiai palydi į oro uostą. Perversmus vykdo gatvė. Politiniame leksikone atginė ausiai kiek neįrasta skambantis žodis ochlokratija, reiškiantis gatvės ar minios valdžią. Minia ginkluota jau nebe šautuvais ar akmenimis. Ji ginkluota mobiliais telefonais, kurie veikia kur kas efektyviau nei šaunamieji ginklai. Šmaikštesni politikos komentatoriai šiandieninius perversmus spėjo pavadinti Schroedingerio perversmais. Buvo toks austrų fizikas – Nobelio premijos laureatas Erwinas Schroedingeris, išaiškinęs, kad materija tuo pat metu gali būti ir dalelė ir banga – priklauso, ką norėsi tuo metu joje aptikti.
Tad nesistebėkime, kad politikos filosofijoje tampame vis labiau subjektyviais idealistais. Bolivijoje prezidentas laiku išvyko. O gal per anksti? Venesueloje neišvyko ir perversmas revoliucija netapo. Arabų pasaulyje prieš kelis metus prasidėjo politikos „pavasaris“. Tuniso prezidentas pabėgo ir atidavė šalį naujiesiems politikams, Sirijos prezidentas nutarė kariauti. Blogai, kad kariauja ir daug šaudo, bet savaip tą karą laimi. Turkijoje gi laimėjo kareiviai apsisprendę be reikalo nešaudyti. Armėnijoje laimėjo gatvės revoliuciją, susirinkusius Tbilisio gatvėje kol kas vadina… chuliganais. Pagal Schroedingerį…
Kokia gi ateitis mūsų laukia?
Politikos žinovai jau neabejoja, kad XXI amžius, kurio beveik penktadalį pragyvenome, tikrai nebus liberalios demokratijos amžius. Vis dažniau valdžia bus keičiama ne perskaičius rinkimų rezultatus, o kokių nors socialinių tinklų pagalba. Ne dešinieji keis kairiuosius ar kokie centristai kariaus su kraštutinių pažiūrų politikais. Platonas sako, kad po demokratijos ateina tironija, o ji ne ideologijomis matuojama. Ochlokratiją keis twiterokratija, o politikos guru bus kažkokie anonimai.
Baugu ar įdomu?
Irgi pagal Schroedingerį… Kaip pažiūrėsi.
Užsk. Nr. EV-160
