Kristina Sabaliauskaitė: matome dideles problemas žmogaus teisių srityje
2021 m. laureatės, rašytojos dr. Kristinos Sabaliauskaitės kalba Abiejų Tautų apdovanojimo ceremonijoje.
Jūsų ekscelencijos, gerbiami ponai ir ponios,
leiskite kreiptis į Jus buvusia Abiejų Tautų Respublikos abipusio bendravimo kalba.
Man, visą savo sąmoningą gyvenimą paskyrusiai Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldo tyrinėjimui ir sklaidai, šioji Abiejų Tautų premija yra labai reikšminga. Nuo pat mano sovietinės vaikystės būtent mūsų buvusios bendros valstybės paveldas man pirmiausiai intuityviai bylojo estetiniu grožiu: Vilniaus Baroku, Krokuvos Renesansu. Vėliau turėjau galimybę studijuoti jau Nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat ir Lenkijoje, ir suprasti, kaip smarkiai ši epocha Lietuvos pavergimo laikotarpiais buvo trinama iš lietuvių tautinės sąmonės. Taip kilo sumanymas pasidalinti savo žiniomis apie Abiejų Tautų Respublikos kultūrą literatūrine forma. Taip gimė „Silva rerum” romanų ciklas, išgarsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, kur buvau skaitytojų priimta kaip sava, o kritikai ir žurnalistai mane titulavo „Abiejų Tautų rašytoja” ir tai, neslėpsiu, man buvo didelis komplimentas, kadangi manau, jog menas ir literatūra privalo jungti žmones, tautas, kultūras. O mūsų – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugiatautės kultūros buvo ir ryškiai regioninės, ir tuo pačiu bendros. Unija mums atnešė didelės galios Europoje, o kartu iš abiejų pusių išsaugojome savo identitetą − nieko neuzurpuojant ir neprimetant, o tampant tarsi Europos Sąjungos idealų prototipu. Ta buvusi simbiozė yra man didžiausias Abiejų Tautų Respublikoje vyravusios laisvės dvasios liudijimas.
Šiandien švenčiame Gegužės 3-iosios Konstitucijos dieną. Konstitucijos, kuri buvo antroji pasaulyje po amerikietiškosios, ir pirmoji Europoje. Tai buvo progresyvus ir kilnus dokumentas, liudijęs lenkų ir lietuvių meilę laisvės dvasiai ir demokratijai. Deja, šis progresyvus laisvės daigas krito į gana nederlingą, ilgų dešimtmečių nesutarimų erozijos suskaidytą mūsų tuometinės gana stagnavusios ir trumparegės visuomenės dirvą, nebepajėgusią susivienyti užsienio pavojų akivaizdoje ir įgyvendinti būtinų reformų bei realizuoti Gegužės 3-iosios Konstitucijos. Šiandien mūsų šalyse ir visuomenėse matome panašius pavojus: vietoje artimo meilės ir evangelizavimo – kartais matome neapykantos kalba ir inkvizicinėmis užmačiomis trykštantį religinį fanatizmą, regime taip pat populizmą ir trumparegystę, negebėjimą matyti platesnį geopolitinį paveikslą ir mūsų ateitį jame. Dar matome dideles, mums nuolat tarptautinę nešlovę užtraukiančias problemas žmogaus teisių srityje, visų pirma – užtikrinant žmogaus ir pilietines teises LGBT žmonėms bei moterų teisę į savo pačių kūną. Imdami pavyzdį iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos, švęsdami šią datą, visuomet turime prisiminti tai, ką Konstitucija davė: ji pripažino laisves ir teises tiems, kurie jų iki tol neturėjo, o būtent – įpilietino valstiečius ir miestiečius, pripažino juos lygiateisiais valstybės gyvenimo dalyviais ir žmogiškosios laisvės objektais.
Vienas iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos teiginių yra: „Lietuvis yra tas, kas myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą”. Meilė laisvei ir pagarba teisės viršenybei. Tegul ir šiandien mus įkvepia šie žodžiai. Mylėkime laisvę ir gerbkime žmogaus teises, kurių samprata užgimė būtent Gegužės 3-iosios Konstitucijos laikais, Apšvietos epochoje. Kaip giedame šiandieniniame Lietuvos himne: tegul meilė (o ne neapykanta kitam ir kitokiam) dega mūsų širdyse, ir šviesa (o ne tamsa, atsilikimas ir fanatizmas), ir tiesa (bet ne melas ir manipuliacijos) mus žingsnius telydi.
Dar sykį dėkoju Jums už šią garbingą Abiejų Tautų premiją.
