Kuo vynas senesnis, tuo geresnis? „Mitas!“ – sako E. Petkus

Vynas buvo geriamas jau 6–5 tūkst. metų prieš Kristų Gruzijos ir Irano teritorijose. Bėgant amžiams, vyno gamybos technologija išplito po visą pasaulį, neaplenkdama ir Lietuvos. Nors tėvynainiai labiau tapatinami su aludariais, tačiau sugeba pagaminti vynų, skoniu nei kiek nenusileidžiančių tiems patiems gruziniškiems, itališkiems ar prancūziškiems. Apie vyndarystės technologijas ir niuansus kalbėjomės su Evaldu Petkumi, vienu iš Lietuvos vyndarių asociacijos narių, kurio vynuogyną galima rasti Bokštų kaime.

Ir Lietuvoje auga vynui tinkamos vynuogės

Jau daugiau nei dešimtmetį besigilinantis į vyno gamybą Evaldas Petkus pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku paneigti įsitvirtinusią nuomonę, jog vynuogynams Lietuvoje – ne vieta. „Pirmaisiais metais turėjau apie tūkstantį vynuogių medžių, tačiau, kadangi buvau ekologijos šalininkas ir stengiausi apsieiti be cheminių preparatų, mano sodą užpuolė miltligė. Tais pačiais metais buvo dar ir šalta žiema, kuri kai kuriuos medžius pribaigė galutinai. Dabar tėviškėje turiu 700 vynmedžių, tad vis tik sugebėjau įrodyti, kad ir pas mus puikiai dera vynuogės, iš kurių galima gaminti vyną“, – pasakojo E. Petkus.

Lietuva yra gana šaltas kraštas, o visos uogos kaupia cukrų, kas priklauso nuo saulės. Kuo jos daugiau, tuo daugiau cukraus. Kaip teigia E. Petkus, yra tik kelios rūšys Lietuvoje auginamų uogų ir vaisių, kurios geba savaime per trumpą laikotarpį sukaupti pakankamai cukraus, kad gaminant vyną nereikėtų jo dėti papildomai.

Vynas irgi genda…

E. Petkus pasakojo, kad norint atpažinti gerą vyną paprastam jo mėgėjui tereikia atkreipti dėmesį į spalvą. Ji turi būti sodri. Jei vynas turi rusvą atspalvį – tai jau signalizuoja apie prastesnę gėrimo kokybę, senėjimo požymį. Žinoma, yra ir išimčių – „Tokajaus“ vynas, kuris yra rudos spalvos.

„Bet kuris vynas – genda. Juk seniai yra nusistovėjęs stereotipas, kad kuo senesnis vynas, tuo jis neva geresnis. Galiu pasakyti, kad taip manyti nėra teisinga“, – teigė E. Petkus. Pasak jo, vynas gali būti ilgesnį laiką laikomas ir brandinamas specialiose statinėse ir tik vėliau išpilstomas į butelius: „Pavyzdžiui, parduotuvėse randame 2010 metų vyną. Tai reiškia, kad vynuogės – 2010 m. derliaus, bet iš jų gautas vynas į butelius išpilstytas gali būti ir 2014 metais.“

Kitas daugelį dominantis dalykas – butelis turi būti su kamščiu ar atsukamu dangteliu? E. Petkus sako, kad vyno kokybei tai beveik neturi įtakos:

„Pasitaiko tik retų atvejų, kai natūralus tradicinis kamštis sugadina visą vyno partiją. Kalbu apie „kamščio ydą“, kai tam tikros rūšies pelėsis užpuola kamščiams gaminti skirtą medieną. Tokiu kamščiu uždarytas vynas gali panaikinti prigimtinį skonį. Bet aš pats, jei tenka rinktis iš vienodos kokybės vynų, imu užsukamą butelį.“

„Bokštai“ įvertinti geriausiai

E. Petkus vynuoges laiko savo favoritėmis ir prisipažino, kad iš jų labiausiai mėgsta gaminti vyną. Antroje vietoje jis įvardijo juodųjų serbentų uogas, iš kurių 2012 m. E. Petkus pagamino vyno partiją pavadinimu „Bokštai“. Pastarasis gaminys sausų vynų kategorijoje užėmė pirmąją vietą „Žalio vyno“ degustacijoje Zyplių dvare, netoli Lukšių miestelio, Šakių rajone. Kaip pasakojo vyndarys, iš serbentų vynas gaminamas jau liepos mėnesį. Po perkošimo jis paliekamas bręsti metalinėse talpose iki pavasario – dažniausiai iki šv. Velykų.

„Vienos metalinės talpos tūris yra 500 litrų. Pagaminti pusei tonos vyno reikia apie 200 kg serbentų. Kadangi serbentai yra gana aitrūs, jų sunką privalu skiesti vandeniu“, – gamybos ypatumais dalijosi E. Petkus.

„Pienių vynas“ – tik skambus pavadinimas

Lietuvos vyndarių asociacija į degustacijas ir konkursus prašo nebevežti pienių vyno ir E. Petkus mums paaiškina kodėl: „Po skambiu ir gražiu tautosakiniu pavadinimu nieko įmantraus nerasime. Jis tiesiog nieko ypatingo neturi. Tai tik didžiulio darbo ir pastangų vaisius.“

E. Petkus savo sodyboje Bokštų kaime prieš kelerius metus rengdavo pienių vyno šventes, kuomet būdavo renkami pienių žiedai, degustuojamas pats pienių vynas. Dabar, pasak vyndario, jis nebenorėtų tuo užsiimti. Pirmiausia reikia beprotiškai didelio kiekio pienių žiedų ir išrinkti tik geltonąsias jų dalis, kurių mažiausiai penki kilogramai plikomi vandeniu.

„Kad vynas rūgtų, reikalingas cukrus, ko pienėse nėra. Taip pat vynas turi būti su rūgštele, bet pienėse jo taip pat nėra! Taigi papildomai dedama cukraus, citrinos rūgšties, razinų ar dar ko. Jei  būtų gaminama tik iš pienių žiedų – išeitų birzgalas. Pienių vyno skonis vis tik yra specifinis, o spalva primena baltą vyną su gelsvu atspalviu“, – pasakojo E. Petkus.

Vyndarys tvirtino, kad vieniems šis vynas išeina geresnis, kitiems prastesnis, bet viskas daugiau ar mažiau esą priklauso nuo priedų pasirinkimo. Kaip žinia, kuo daugiau pridedama cukraus – tuo vynas stipresnis.

Lietuviai vyndariai jau gamina pasaulinio lygio vynus

Į vyno gamybos technologiją E. Petkus pradėjo gilintis pasitelkęs į pagalbą literatūrą. Pirmiausiai jis eksperimentavo su vynuogių vynais, nes šiai uogai nesą lygių. Įstojęs į Lietuvos vyndarių asociaciją, vyriškis dar labiau patobulino savo žinias, gavo ir dalijosi patarimais.

„Kartą per metus, dažniausiai pavasarį, susirenkame į vynų degustacijas. Praėjusių metų susirinkimo metu buvo tokių vynų, kurie kokybe ir skoniu galėjo varžytis su garsiausiais pasaulio vynais iš Ispanijos, Vokietijos ar Prancūzijos. Mūsų naminis vynas visada turėjo tokį specifinį skonį, bet lietuvių vynininkai yra jau tiek ištobulinę gamybos technologiją, kad jų produkcija gali lygiuotis į pasaulinio lygio vynus“, – pasakojo vyndarys. Kaip pavyzdį jis minėjo visame pasaulyje gerai žinomą „Ledinį vyną“ (vok. „Eiswein“):

„Tai vokiečių vynas, kurio gamybai sultys sunkiamos iš sušalusių vynuogių. Lauke turi būti daugmaž aštuoni laipsniai šalčio ir toks išsilaikyti tris paras. Kabančios vynuogės šąla ir jose susikaupia daug daugiau cukraus. Paskui vyndariai kartu su darbininkais keliasi naktį ir eina skinti vynuogių. Natūralus cukrus vynui suteikia išskirtinio skonio, už kurį brangiai mokama. Šis vynas – vienas brangesnių pasaulyje. Ir štai Lietuvoje, Zarasuose, turime gaminančių obuolių „ledo vyną“ – jo kaina siekia daugiau nei 17 eurų, tačiau skonio negalima prilyginti kitiems vynams.“

„Svajonių visada turiu…“

E. Petkus pasakojo, kad vyno gamintojų yra trys rūšys: tie, kuriems sekasi – pabandė ir pavyko; kita rūšis yra viską darantieji pagal receptą ir trečia rūšis – „žinau kodėl“. Trečiajai gamintojų kategorijai jis priskiria ir save: „Gamindamas vyną, suprantu visus procesus, ir kai pavyksta ar nepavyksta – žinau, kodėl taip atsitiko.“

Kol kas vyno gaminimas E. Petkui yra tik hobis. Vyras jį visą išdalija, motyvuodamas tuo, kad vyndariui pats maloniausias jausmas yra dovanoti: „Galiu pasigirti, kad 2011 metų vyno partija buvo labai nebloga. Tai to tūkstančio litrų greitai nebeliko.“

E. Petkus atskleidžia, kad šis hobis jam jau kainavo per 20 tūkst. litų. Prekiauti savo gamybos vynu kol kas jis nežada, kadangi yra aviacijos kompanijos UAB „DOT LT“ generalinis direktorius.

„Skraidau jau virš dvidešimties metų – tai visada buvo žydra mano vaikystės svajonė, kuri bėgant laikui išsipildė. Vidurinę baigiau Šilalėje, paskui Aviacijos mokomajame centre mokiausi skraidyti su naikintuvu, vėliau pavyko įstoti ir į Civilinės aviacijos aukštąją mokyklą, o po to ir prasidėjo mano karjera. Svajonių visada turiu ir jas puoselėju. Galbūt kada nors, kai nebeskraidysiu ir atsiras daugiau laiko, mano gamybos vyną bus galima išvysti ir parduotuvių lentynose“, – pasakojo E. Petkus.