Laukti negalima veikti

Jei šeimą ištiko krizė, yra kelios išeitys. Viena – išsiskirti. Tačiau ar tai tikrai pats sėkmingiausias pasirinkimas? Kviečiame susipažinti su Kristina, jauna veiklia moterimi, po skyrybų viena auginančia vaiką.

– Kristina, kaip Jūs jaučiatės dabar, kai skyrybų laikotarpis jau praeityje?

Čia ir dabar aš jaučiuosi laiminga. Bet puikiai prisimenu kaip jaučiausi tada, kai daugiau nei dešimt metų trukusi santuoka baigėsi, sudaužė mane į šipulius ir išmetė į negyvenamą vienatvės salą. Žlugo visi didieji lūkesčiai, oro pilys, visa dėl ko stengiausi, kuo tikėjau, vieną dieną neteko jokios prasmės. Likau kaip stoviu – keli daikteliai, paskola ir vaikas. Negalėjau užmigti, susikaupti, dirbti, apskritai nieko nebenorėjau, tik įsikniaubti veidu į pievą ir nebesikelti. Ryšį su šiuo pasauliu palaikė tik mintis, kad esu mama ir negaliu pasiduoti.

Tuomet pačiu laiku draugai rekomendavo kreiptis profesionalios pagalbos. Man pasisekė patekti į Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vedamas grupes skyrybas patiriantiems žmonėms – tai prikėlė mane naujam gyvenimui. Esu dėkinga artimiesiems, draugams, kolegoms ir visiems neabejingiems už palaikymą. Taip pat esu dėkinga savo buvusiam vyrui už atvirumą, pastangas bendrauti civilizuotai pasikeitusioje gyvenimo situacijoje ir buvimą tėčiu mūsų vaikui. Labai tikiuosi, kad mano skaudi skyrybų patirtis taps galimybe kurti gyvenimą iš naujo ir padėti kitiems, esantiems krizėje ar patiriantiems skyrybas.

– Koks buvo Jūsų šeimos pradžios kelias – greita pažintis ir santuoka, o gal ilgas draugystės laikas? Ar prieš sukurdami šeimą specialiai tam rengėtės, lankėte kokius nors kursus sužadėtiniams? Kaip vertinate šį laiką?

Iki santuokos draugystė truko metus. Prieš ją nebuvo jokio specialaus pasirengimo, kursų sužadėtiniams nelankėme dėl religinių pažiūrų skirtumų. Laiką iki santuokos prisimenu kaip nerūpestingą įsimylėjimo ir laikymosi už rankučių metą. Visgi dabar manau, kad pasirengimas šeimai, ypač neturint gražaus pavyzdžio savo šeimoje, tikrai yra geriau negu nieko. Iš vaikystės pasakų žinau, kad „jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Tik ar to pakanka?

– Krizė šeimoje – tai skamba gąsdinančiai ar atrodo visiškai natūralus dalykas? Kaip apibūdintumėte, kas tai ir kodėl jos šeimose nutinka?

Kai išgirstu žodį „krizė“, negaliu tiksliai apibrėžti, ką man tai reiškia. Ar tai iššūkiai, sunkumai, barniai-nekalbėjimai-susitaikymai? Kur yra ta laiko ar skausmo riba, kurią jau galima vadinti krize? Ar apskritai galima tikėtis gyventi kartu ir nepatirti jokių sunkumų ar nepatogumų? Niekada neklysti, būti tobulam?

Manau, kad tam tikros neįprastos ar sunkios bendros patirtys padeda pamatyti save ir sutuoktinį visiškai kitokioje šviesoje. Man tai atrodo galimybė augti ir auginti santykius, pažinti vienas kitą, įveikti kliūtis kartu, „susigroti“. Blogai iš esmės, manau, jau yra tada, kai žmonės nebegali išeiti iš krizės, ji užsitęsia taip, kad ieškoma ne sprendimo būdų, o nuo jų bėgama ar situacija paliekama savieigai.

– Papasakokite savo patirtį – kokius sunkumus teko pereiti, kokios priežastys juos sukėlė, ar galima buvo jų išvengti arba sušvelninti, kaip? Ar kreipėtės pagalbos iš šalies? Kokios pagalbos sulaukėte, ką tai davė Jūsų tarpusavio santykiams, kaip juos pakeitė?

Bendro gyvenimo metu patyrėme įvairiausių sunkumų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad artimųjų palaikymas ar draugų išklausymas yra geras dalykas. Tik bėda, kad žmonės yra šališki ir pataria kiekvienas iš savo bokšto. Tuo tarpu profesionali pagalba pasižymi pirmiausia nešališkumu, specialistas žvelgia į viską iš neutralios pozicijos, turi žinių ir valdo tam tikras metodikas, galinčias padėti keisti nusistovėjusias nuostatas, kurios trukdo pakeisti situaciją į gera ir būti laimingam šeimoje. Deja, būdami santuokoje jokios pagalbos nesikreipėme ir galiausiai viskas baigėsi skyrybomis. Vėliau pagalbos kreipiausi aš, nes pripažinau, kad nesu geležinė ir man ji yra būtina. Dabar džiaugiuosi šiuo savo sprendimu.

– Jei pavyktų, įvardinkite svarbiausius dalykus, kurie Jūsų šeimą vedė link skyrybų.

Įvertinusi savo patirtį ir išgirdusi daugelį kitų, skyrybas patiriančių žmonių pasidalinimus, galėčiau įvardyti santuoką žlugdančius dalykus:

• Problemų nepripažinimas laiku;
• Puikybė ir įsivaizdavimas, kad aš viską galiu ir nei Dievo, nei profesionalios pagalbos man tikrai nereikia, nes esu pats sau psichologas, kunigas ir autoritetas;
• Atsakomybės už tarpusavio santykius perkėlimas kitam, aplinkai, likimui ar prisiėmimas vien tik sau;
• Atsisakymas kreiptis bet kokios pagalbos;
• Vaikystės ar praeities traumų ignoravimas ir galiausiai perkėlimas į dabartinius santykius, pastatant sutuoktinį į nepavydėtiną padėtį, kai verčiama kentėti už praeities vaiduoklius;
• Nuostata „noriu, kad būtų taip, kaip aš noriu“ – noras viską kontroliuoti, palenkti savo valiai, kito žmogaus nepriėmimas, esamos situacijos neigimas, nesusitaikymas su Dievo valia, t.y. dalykais, kurių negali valdyti ar kurie vyksta ne pagal asmeninį planą;
• Negebėjimas išeiti iš krizės, o ne tik sušluoti nuoskaudas po užmaršties laiko kilimu;
• Negalėjimas atleisti sau ir kitam, pradėti viską nuo tuščio lapo;
• Elgesio, skaudinančio kitą žmogų, nekeitimas;
• Nedėkingumas, esamos situacijos ir sutuoktinio pastangų nuvertinimas;
• Noras keisti vienas kitą;
• Žmogaus orumo nuvertinimas – sutuoktinis „vartojamas“ kaip funkcijas atliekantis, poreikius tenkinantis, komforto zoną palaikantis asmuo, vertingas priklausomai nuo efektyvumo, kūno ar piniginės svorio;
• Egoizmas – svarbiausia mano, o ne šeimos poreikiai;
• Laukimas, kad viskas „išsispręs“, o ne aktyvus situacijos keitimas.

– Ką patartumėte tiems, kurie jaučiasi bejėgiai, įsprausti į kampą, negalintys pakeisti situacijos ir tik stebi, kaip viskas blogėja?

Jei krizės šeimoje nepavyksta įveikti patiems, kviesčiau išdrįsti nusiimti tą puikybės karūną ir imtis veiksmų. Aš manau, kad laukti savaiminio sprendimo negalima, nes jis neateis arba ateis toks, kokio visiškai nesinori. Norint išsaugoti šeimą, reikalingos abipusės pastangos. Žinau, kad prislėgtas sunkumų žmogus nebemato, kad pasaulis yra didesnis nei jo problemos, labai sunku perlipti per save ir žengti tą žingsnį pagalbos link. Taip sunku, kad man būnant santuokoje to padaryti ir nepavyko. O juk šiais laikais daugeliui prieinama pagalba, asmeninis tobulėjimas, santykių tobulinimas, krizių sprendimas.

Tad esantiems neviltyje linkiu suteikti savo santykiams dar vieną šansą ir pasinaudoti ta pagalba. Negaliu pažadėti, kad konkrečiai Jums tai padės, bet pažįstu porą, kuriai padėjo, nors dokumentai skyryboms jau buvo paruošti… Nepaisant visko, kas įvyko gyvenime, esu nepataisoma optimistė. Paleidau praeitį ir gyvenu šiandien. Tikiu meile, santuoka ir žmonėmis. Iš tikrųjų tikiu, kad kiekvieną dieną Dievas mums duoda dar vieną šansą gyventi, kurti, džiaugtis… Bet ar Jūs duosite dar vieną šansą sau ir savo sutuoktiniui – priklauso nuo Jūsų. Linkiu pasiryžti veikti ir tapti laimingesniais, nei esate šiandien.

Dėkojame už atvirumą.

„Šeimos institutas“ su partneriais įgyvendina projektą „Pagalba santykių krizes išgyvenančioms šeimoms“, kurį iš dalies finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Plačiau apie projektą skaitykite www.seimos.org/pagalba-seimoms-2016.