„Ar Lietuvą netrukus užklups krizė?“ – šis klausimas pastaruoju metu skamba taip dažnai, kad pretenduoja tapti tokiu pat liaudies folkloru, kaip ir juokelis, kad „kelininkus žiema vėl užklupo netikėtai“. Yra gerų ir ne tokių gerų žinių. Geroji žinia, kad šiemet tikros žiemos dar nebuvo, kaip ir signalų, kad ekonomika perkaito, bet tai nereiškia, kad orų ir ekonominio klimato permainos neįmanomos.
Nors ekonomistai prognozuoja, kad Lietuvos ekonomikos augimas artimiausiu metu kiek sulėtės, tačiau ji vis tiek augs sparčiau nei mūsų kaimynių Baltijos ir kitų Vakarų Europos šalių. Akivaizdu, kad lėtėjančios ekonomikos prognozės nedaro įtakos investicijoms Lietuvoje, nes šių dienų vartotojas turi daug parako tam, kad didelius projektus šalyje padarytų pelningais.
Esama ir dar vieno svarbaus faktoriaus, rodančio, kad staigus ekonominis ledynmetis užslinkti neturėtų: per pastaruosius metus žmonių pajamos augo gerokai daugiau negu didėjo infliacija – žemesnes pajamas gaunančių žmonių algos kilo maždaug 10 proc. Tai reiškia, kad nepaisant galimo ekonomikos lėtėjimo, vartojimas išliks pakankami aktyvus. Prognozuojama, kad privatus vartojimas augs 3 proc., o investicijos šalyje – 4,8 proc.
Vidaus rinkoje – beprecedentis įvykis
Negalima pamiršti, kad į ateities ekonomikos prognozes paprastai „įskaičiuojama“ ne tik globalus ekonominis lėtėjimas, bet ir geopolitinės rizikos, tokios kaip Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Kinijos problemos ar visai Europos Sąjungai galvos skausmu virtęs „Brexit“. Nors visai ignoruoti šių, rodos, svetimų negandų negalime, bet labai svarbu susitelkti ties tuo, kas vyksta savame kieme. Racionali vietinių investicijų sklaida gali tapti ne tik tam tikro stabilumo, bet ir ilgalaikio ekonominio augimo garantija. Akivaizdu, kad ambicijų vietiniam verslui netrūksta.
Didžiausia šiais metais paskelbta investicija Lietuvoje priklauso „Akropolis Group“ ir nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovei „Galio Group“, kurie į teritorijos konversiją prie Vingio parko iš viso ketina investuoti 350 mln. eurų. Joks kitas Lietuvos verslas į vietos projektą nėra investavęs panašios sumos.
Tokia suma konkuruoja tiek su užsienio investuotojų kapitalu, tiek su valstybės investicijomis į infrastruktūrą. Nors dar nėra viešai paskelbta, kad artimiausiu metu Lietuvoje turėsime panašaus dydžio investicijų, manau, kad ateityje jų dar tikrai sulauksime. Tiesa, sunku tikėtis, kad tai nutiks labai greitai.
Investicijos, kurių vertė viršija 50 mln. eurų sumą, paprastai planuojamos ne vieneriems metams. Tai rodo, kad šiuo atveju, investuotojai yra nusiteikę ne trumpalaikei perspektyvai, o dirbti ir tikslingai į projektą investuoti bent 20-30-čiai, o gal ir 40-čiai metų, nes tokiems projektams reikia laiko atsipirkti.
Šiame kontekste SEB ekspertų prognozuojamas ekonominis augimo lėtėjimas nėra aktualus, nes per trisdešimt metų tikriausiai pasitaikys trys, o gal ir keturi ekonominiai ciklai, kurie turės savo neigiamus periodus. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, paprastai ekonominio pakilimo laikotarpiai yra ilgesni už nuosmukio metus.
Investicijų grąža – visai ekonomikai
Kokia tokių investicijų nauda šalies ekonomikai? Ją būtų galima palyginti su į ramų vandenį mesto akmenėlio sukeltu efektu, kai vandens ratilai pasklinda visame jo paviršiuje.
Pirminėje stadijoje tokio dydžio investicijos turės reikšmingą įtaką statybų sektoriui, kuris neapsiriboja įmonėmis, dedančiomis plytą ant plytos, juk lėšų srautai sklinda gerokai plačiau. Pavyzdžiui, perkamos statybinės žaliavos, o tai skatina papildomus produkcijos užsakymus ir tiesiogiai generuoja naujų darbo vietų atsiradimą. Atlyginimus gavę darbuotojai juos išleidžia vietos rinkoje, tokiu būdu investicijos pasklinda ne vien statybų srityje, bet ir kasdienio vartojimo prekes gaminančių sektorių, tokių kaip maisto ar tekstilės pramonė, produkcijos paklausos augimui.
Didelės investicijos, nuvilnydamos per visus sektorius, stumia ekonomiką į priekį ir suteikia galimybę kiekvienam sektoriui pasiimti po savo dalelę. Dažnai klaidingai manoma, kad investicijos sostinėje turi įtakos tik miesto gerovei. Tai mitas. Pavyzdžiui, jei statybų sektoriuje išaugs darbo jėgos poreikis ir šios srities specialistai bus itin paklausūs darbo rinkoje – žmones iš kitų rajonų norės atvykti į Vilnių ir gauti čia darbą, o tai paveiks visos Lietuvos gerovę.
Grįžkime prie jau anksčiau minėto statybai reikalingų žaliavų tiekimo, kuris neapsiribos tik Vilniaus regionu. Vargu, ar įmanoma tikėtis, kad vien tik vilniečių įmonės patenkins visą poreikį – medžiagos gali atkeliauti ir iš Plungės, Varėnos ar Panevėžio. Lietuva yra labai maža rinka – tai reiškia, kad tokiuose projektuose dalyvauti šansą turi praktiškai visi vietos verslai.
Ko išmokė krizė ir kur investuoti verta
Paskutinė ekonominė krizė pateikė ne tik skaudžių pamokų, bet ir pakeitė požiūrį į investicijas. Viešojoje erdvėje nuolat pasigirsta svarstymų, jog Vilniuje milžiniškos investicijos dažniausiai planuojamos į gyvenamosios ar komercinės paskirties NT projektus, vystomi biurai ir prekyba, o investicijų į gamybos objektus sostinėje numatoma ženkliai mažiau.
Sunku tikėtis, kad Vilniuje statysime gamyklas, tai nėra tikslinga, nes pakankami daug laisvos teritorijos yra už sostinės ribų, taip pat esama kitų šioje srityje stiprių miestų. Pavyzdžiui, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, ar Panevėžio laisvosiose ekonominėse zonose (LEZ) dirba pakankamai kvalifikuotų žmonių, galinčių vykdyti gamybinę veiklą ir dar su mažesnėmis sąnaudomis nei sostinėje. Toks darbo vietų pasiskirstymas per šalį yra naudingesnis ir tolygesnis.
Aktyvias investicijas į biurus lemia šių dienų paklausa. Apskritai verslo centrai yra perspektyvi investicija, nes juose kuriamos aukšto pajamingumo darbo vietos. Didesni plotai sukuria ir didesnes galimybes prisikviesti užsienio bendroves, kurios gali teikti paslaugas nebūtinai Lietuvai, bet visam pasauliui. Lietuvoje veikiančiuose paslaugų centruose gali būti atliekamas darbas ir tokiu būdu mūsų gebėjimai bus sėkmingai eksportuojami į užsienį.
Tenka pripažinti, kad lietuvių taip mėgstamos investicijos į būstą yra šiek tiek žemesnio lygio, nes jų sklaida arba generuojama grąža yra kur kas ribotesnė. Šiuo atveju uždirba statytojas, projekto vystytojas, samdomi darbuotojai, bet tai yra baigtinis projektas, nes žmogui apsigyvenus būste prasideda kaštai, o ne generuojamos grąžos.
Prisiminkime krizinį laikotarpį, kai daugiausiai investavome į būstą ir dėl to turėjome daug problemų – prisistatėme būstų, bet neturėjome, už ką gyventi. Dabar stebime kur kas sveikesnę seką – pirma investuojame į pinigus generuojančius objektus, vėliau jau, gavę lėšų iš pirminių investicijų, jas nukreipiame į būstus – tokia seka daug sveikesnė ir patvaresnė, net ir ištikus sunkmečiui.
