Meditacijos apie didžiąją Lietuva: mūsų daug ar… mažai?
Dauguma susiriesdami tvirtina, kad mūsų mažėja. Išmirštame, nes nebežinome iš kur atsiranda vaikai, išvažiuojame ieškoti laimės, nebenorime prisiminti esą lietuviško kraujo? Artėjant rinkimams prisigalvojame keistų dalykų: vieną dieną siūlome mažinti Seimą, nes kai kas išvažiavo, kitą dieną siūlome tiems išvažiavusiems būtinai kaip nors balsuoti, nes jie yra niekur neišmirę piliečiai? Tai jei mažinam Seimą, tai nereikia tų migrantų, jei reikia, tai nemažinkime tautos atstovų… Čia tik viena paikystė, apie kitas bus toliau.
Lietuviai lieja graudžias ašaras, nes mano esantys maža šalis ir maža tauta. Neva, nuo mūsų niekas nepriklauso. Protas ašaras man kartais regis, kad nori pabėgti nuo atsakomybės, nes būti mažam ir skriaudžiamam kartais visai patogu. O aš vis siūlau nebūti mažiems, įsitikinti, kad pagal daugelį parametrų esame vidutinė valstybė, ne viena iš, o didžiausia ir galingiausia tarp Baltijos „sesių“, šiandien pirmą kartą istorijoje pagaliau vienu metu valdanti Vilnių ir Klaipėdą. Taip dar nebuvo…
Kai diskutuoju su tautiečiais geopolitinėmis temomis, mėgstu jiems rodyti įvairių laikų Lietuvos žemėlapius ir klausti, kuri gi Lietuva yra ta mūsų svajonių šalis: dabartinė Respublika, Mindaugo karalystė, Vytauto kunigaikštystė, abiejų tautų unija, smetoniška bevilnija? Tie, kam užtenka drąsos bet kiek pasvajoti, supranta, kad istorija nesibaigia, kad mūsų siekiai išties prasideda nuo svajonių.
Kas yra lietuvis šiandien, ir kas jis galėtų (privalėtų?) būti. Pradėsiu nuo minimalistų, kurie sako, kad lietuviai yra tie, kurie gyvena šalyje, vadinamoje Lietuvos Respublika ir dar yra ne Ivanai ir ne Zbigniewai. Tai tada mūsų mažai. Optimistams atrodo, kad lietuvių dar yra Punske ir Čikagoje, tačiau jų pasai kitokie, ir ne visi moka „ant lietuviško liežuvio“. Maksimalistai sako, kad lietuvių yra kur kas daugiau, yra net tokių, kurie nežino, kad jie lietuviai, pamiršo, kad jų proprotėviai emigravo iš čia dar XIX šimtmečio pabaigoje, kaip Lietuvos Respublikos nebuvo. Man, mylinčiam Lietuvą didžiosios kunigaikštystės pavidale, atrodo, kad esant norui lietuviais save galėtų pavadinti dauguma baltarusių ir nemažai ukrainiečių. Kaip kurie jau ilgus metus išgyvenę už Atlanto, turi amerikietiškus pasus, bet Lietuvą myli labiau, nei išskridę prieš dešimtmetį. Kur gi tatai ta riba tarp lietuvio ir jau ne lietuvio? O ji bus ten, kur mes patys nubrėšime.
Užsk. Nr. EV-207
