Meditacijos apie didžiąją Lietuvą. Trečiasis Pasaulinis karas prasidės anksčiau. II dalis

Anądien baigėm taip:

Dauguma pasaulio šalių nors ir deklaruoja paramą dabartinei Pasaulio Tvarkai – demokratijai, rinkos ekonomikai ir teisės viršenybei – tąja tvarka dažnai nepasitiki ir net ją niekina. Nepasitiki visomis valdžiomis, pradedant savivalda, baigiant tarptautinėmis organizacijomis. Didžioji dauguma pasaulio žmonių jaučiasi apgaudinėjami, išnaudojami, niekinami, jaučiasi didžiųjų valstybių slaptų ir ciniškų sandėrių aukomis. Net jei ir viešai nemaištauja prieš tvarką, turi vis mažiau motyvacijos ją ginti ir puoselėti. Kažkada romėnai nors ir nemylėjo barbarų, tiesiog nepakilo ginti imperijos, nes jos nemylėjo. Šiandien mūsų civilizacija, kaip tie antikos romėnai gali tapti lengvu „naujųjų barbarų“ grobiu.

Vadinasi, Trečiais pasaulinis karas, iš teorinės galimybės bei rašeivų fantazijos, tampa realybe. Jis – ne branduolinis konfliktas tarp didžiųjų, o hibridinis-teroristinis, civilizacinis-kultūrinis, nuoskaudų ir neišsipildžiusių lūkesčių karas prieš tuos, kurie mano, kad pasaulis sutvarkytas teisingai.

Ar esame karui pasiruošę ir ar galime jo išvengti? Šioje vietoje ne pro šalį prisiminti frazę si vis pacem, para bellum (nori taikos, ruoškis karui), praktiškai reiškiančią, kad priešas vengia pulti stiprų ir gintis pasiruošusį oponentą, o puola silpną, t.y., nepasirengusį gintis. Priešas kirs ten, kur nesame pasiruošę. Kitais žodžiais tariant, reikia būti pasiruošus amžinam karui, siekiant amžinos taikos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad euroatlantinė bendrija yra stipri. Techniškai JAV su savo sąjungininkais ir branduoline galia sugebėtų lengvai nugalėti bet kokį priešą. Logiška.

Tačiau gudrus priešas tokio techninio karo ir nekariaus. Islamo ekstremistai sugebėjo užpulti JAV su ginklais, įsigytais kanceliarinių prekių parduotuvėje, ir užpuolė taip, kad pirmą ir vienintelį kartą teko aktyvuoti visą NATO gynybą. Ir ta gynyba iki šiol nesunaikino rugsėjo vienuoliktosios kaltininkų bei ideologu. O jie šiandien tebekariauja prieš mus – kariauja ne prieš karius, o veikiau prieš visuomenės paramą savai civilizacijai.

Gudrumas prieš dogmatinį mąstymą. Labiausiai tikėtina, kad priešas stengsis pakirsti veikiau mūsų moralę ir sugriauti motyvaciją gintis, nei kausis techninėmis priemonėmis. Šiandien jo šansai prieš demoralizuotą bendruomenę, kaip spėjome pamatyti, ne tokie jau blogi. Matome, kad didžiausia grėsmė mums yra ne NATO (ne)gebėjimas kariauti, o (ne)gebėjimas greitai ir lanksčiai priimti politinį sprendimą, t.y., mokėjimas šaudyti, o ryžtas įsakyti iššauti. Didžiausia problema yra ne žmonės mūšio lauke, o pareigūnai štabuose ir politikų kabinetuose, galiausiai mūsų vertybinės nuostatos. Du procentai krašto gynybai – tai tik sandėris su valstybe, pasiryžimas aukoti visą šimtą, tai patriotizmas. Priešo noras pasiekti, kad visi, sumokėję du procentus, ramiai sumigtų ir niekuo nebesidomėtų.

Europos Sąjunga dar taip neseniai didžiavosi savo „minkštąja galia“, sugebėjimu neva nekarinėmis priemonėmis išspręsti visas problemas. Islamo pasaulis ją nugalėjo dar minkštesne galia – pabėgėliais prieš kurios Europa bent jau kol kas kapituliuoja. Tai, matyt, ne pabaiga, sulauksime naujų „minkštų“ veiksmų.

Euroatlantinė bendrija išgyvena lyderystės krizę, ir tai yra dar viena silpna vieta. Didžiuodamasi kolektyviniais sprendimais ji jau mato, kad lolektyvinai sprendimai užuot veikę kaip komanda, tampa neefektyviu turgumi, iš kurio priešai nesunkiai „iškrapšto“ atskalūnus. Europos lyderiai remiasi „tvarka ir teisingumu“, kuris jau seniai virto tiesiog biurokratija, suėdančia ne tik netvarką, bet ir bet kokį nestandartinį – dažnai net naujovišką – mąstymą. Sekimas tvarkos Raide jau seniai nebėra laisvės ir tvarkos dvasia. O be dvasios ir sprendimai beveidžiai. Visuomenė, negerbianti savo valdžios ir ja nepasitikinti niekaip negalės savo bendrijos apginti.

Jei neišspręsime savo politikos moralės ir lyderystės klausimų, Trečiasis Pasaulinis karas ateis kur kas greičiau, nei George Friedmano prognozėse. Ir ne Japonijos ar Turkijos karas, o veikiau maištas prieš nusenusią ir savo amžinumu įtikėjusią civilizaciją.

Užsk. Nr. EV-231