Mintys po rinkimų maratono
Lietuva pamažu keičiasi, vis didesnį politinį svorį įgyja jauni rinkėjai, taip pat didžiųjų miestų gyventojai. Politologai tvirtina, kad kiekvienam žmogui labai svarbus yra pirmasis dalyvavimas rinkimuose, nes formuojasi įprotis.
Socialiniai tinklai yra labai galingas politinės komunikacijos ginklas, tačiau ne visagalis. Išmintingai mobilizuota socialinių tinklų kariuomenė gali duoti keliolika nuošimčių balsų, tačiau vien jos neužtenka, jei norima gauti dauguma visoje Lietuvoje.
Antikonservatoriškas sentimentas regionuose išlieka kaip daugiametis įšalas. Tam tikri pokyčiai vyksta, bet dar reikės laiko, kai „Landsbergio“ pavarde regionuose senoliai negąsdins vienas kito. Taip pat politikoje, nuo Algirdo Brazausko laikų, vis dar didelė svarba teikiama platiems pečiams ir aukštam ūgiui.
Gitanas Nausėda, net labiau nei prognozuota, užtikrintai laimėjo Prezidento rinkimus. Nors buvo dalykų, kur jam, kaip atrodė, pritrūko „stuburo“, tačiau dabar visi turėtume būti suinteresuoti, kad jam pasisektų. Tai būtų ir visų mūsų sėkmė.
Ramūnas Karbauskis pradeda priminti „politinius pelėsius“, kuriems nėra svarbu kur augti, svarbu užimti kuo daugiau teritorijos. Turiu galvoje vis gausėjančius jo komplimentus naujajam Prezidentui. Kita vertus, labai panašu, kad netrukus iš Ramūno išgirsime daug nemalonių žodžių buvusiam favoritui Sauliui Skverneliui, o Agnė Širinskienė sakys, kad, deja, laiku neatpažinome, kas jis toks. Turiu galvoje, jei Sauliui žmona leis įgyvendinti vis dažniau išsprūstantį planą išsiskirti su Ramūnu. Bet kuriuo atveju, pradėjus aiškėti Europos Parlamento rinkimų rezultatams, Ramūnui akivaizdžiai trūko žodžių.
Laikas sugroti politinių laidotuvių maršą ir G. Kirkilo social-darbo hibridui, taip pat Artūrui Paulauskui, Artūrui Zuokui ir Rolandui Paksui. Nelabai įsivaizduoju, kaip dabar turėtų jaustis Paulius Kunčinas, kuris bandė pašokti aukščiau bambos. Investavo tikrai nemažai, bet liko visiškai nesuprastas. Viską, kas tik įmanoma, pralaimėjo ir Naglis Puteikis. Jis padarė viską, kad save, kaip politiką, sunaikintų. Ir dar pasikvietė Antaną Guogą viską aparti.
Didžiausi rinkimų nugalėtojai – LSDP, net jei ir nesurinko daugiausia balsų. Jie atkovojo prarastą žmonių pasitikėjimą ir turi labai neblogus šansus prieš Seimo rinkimus. Taip pat nesuvokiamas fenomenas yra žmonių meilė V. Uspaskich. Jis praktiškai nieko nedaro EP, bet jį vis ten renka ir renka.
LŽVS eksperimentas su „legionieriais“ baigėsi keistai. Nesuprantu, kokia nauda partijai iš Šarūno Marčiulionio Briuselyje? Tik supykdyti liko partiečiai. Linas Kontrimas, spėju, gailisi „įkišęs uodegą“ ir dabar bandys įrodyti, kad su LŽVS iš tiesų nieko bendro neturėjo, tik paeksperimentuoti norėjo. Formaliai vertinant, šiai pavyko gauti dvigubai mandatų nei praėjusiose rinkimuose, tačiau, jei lyginsime situaciją su ta, kuri buvo dar prieš metus – tragiškas nuosmukis.
TS-LKD pasirodymas – nei pergalė, nei pralaimėjimas. Panašu, kad partija, kuriai priklausau, vis nesugeba deramai panaudoti savo talentų ir vidinę įvairovę paversti privalumu, o ne nuolat iškylančia problema. Galima teigti, kad būtent per šiuos EP rinkimus baigėsi dar prieš ketvertą metų prasidėjęs partijos atsinaujinimas. A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės pasitraukimas į europinę politiką – galutinis patvirtinimas, kad ši partija labai keičiasi. Esminis klausimas – ar pavyks TS-LKD pasinaudoti Ingridos Šimonytės įdirbiu, ar nekils keistų įtampų tarp partijos ir jos kandidatės, ar pastaroji sutiks būti partinio sąrašo lyderė Seimo rinkimuose?
Kaip keisis politinis landšaftas iki Seimo rinkimų? Daug kas priklausys nuo to, kokie pokyčiai vyks LŽVS frakcijoje Seime. Ar pavyks Ramūnui padaryti viską, kad nebūtų ryškaus skilimo, kuris reikštų šio politinio eksperimento galutinę nesėkmę? Tuo labiau, kad jau ir taip kuriasi bent trys naujos partijos – Remigijaus Šimašiaus kuriama Laisvės partija, taip pat Arvydo Juozaičio ir Naglio Puteikio, Vytauto Radžvilo ir Mindaugo Puidoko politiniai projektai. Visų trijų jų likimas nėra aiškus.
Laisvės partija gali būti populiari Vilniuje, gal dar kažkiek Klaipėdoje, tačiau ar turės jį jėgos įsijungti į balsų dalybas regionuose? Ar pavyks jai pabaigti brolžudišką karą su Lietuvos liberalų sąjūdžiu? A. Juozaičio ir N. Puteikio bendra partija turi šansų peržengti penkių procentų barjerą Seimo rinkimuose. Tačiau tik tuo atveju, jei abu šie ekscentriški politikai iki to laiko nesusipyks. Dar sudėtingiau prognozuoti „krikdemais tautininkais“ bandančių tapti jėgų perspektyvas. V. Radžvilas buvo labai aktyvus rinkimų kampanijos metu ir neaišku, ar jo pasiektas rezultatas yra „lubos“, ar tik ženklas, kad reikia dar daugiau laiko? Kaip derės tarpusavyje V. Radžvilo profesoriška retorika ir M. Puidoko pabiros mintys? Pagaliau, ar po pirmojo prisvilusio „politinio blyno“ V. Radžvilui ir jo bendražygiams nepritrūks entuziazmo kovoti toliau?
Žvelgiant į Lietuvą iš išorės ir nekreipiant dėmesio į atspalvius, galima konstatuoti, kad Lietuva yra viena tvirčiausių ES narių, kuri sugebėjo duoti tvirtą atkirtį populizmui ir šiandien yra vienas iš ES politinių bastionų. Įvaizdis yra svarbus dalykas, tačiau, dėl to sutarė abu kandidatai į Prezidentus, labai svarbu, kad mes ne tik mylėtume Europą, bet ir pradėtume gyventi pagal europietiškus gerovės standartus. Gitanas Nausėda tai pažadėjo. Palaukime ir įsitikinsime, ar jis žodžio žmogus.
Užsk. Nr. 014
