Namai, kuriuose nesustoja laikas
Tradicija tapo Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vadoklių filialo erdvėje rengti įvairias parodas. Šį kartą savo rankdarbius čia išdrįso viešai parodyti miestelio gyventoja Virginija VASILIAUSKIENĖ. Paroda „Laikas namuose“ veiks iki Šv. Velykų.
Nebūna taip: šiandien nemoku, o rytoj – sugebėsiu. Megzti Virginija pramoko iš mamos. Aštuonių vaikų šeimoje augusi mama mėgo šeimininkauti.
Vadoklių mokykloje Virginija susipažino su valgių gamyba, su mezgimu ir siuvinėjimu, juostelių audimu. Išėjo ir žemės darbų pradžiamokslį. Tai, ką pramoko, niekur nepradingo.
Didesnį postūmį link meno patyrė atėjusi į Panevėžio neįgaliųjų bendrijos „Vilties linija“ praktinius užsiėmimus. Jų metu sužinojo, kokių grožybių įmanoma sukurti veriant karoliukus. Radusi kažką prasmingo internete, ir jeigu jai pačiai būdavo įdomu, bandydavo kurti. Pamažu atėjo noras kažką savo turėti, kartu išgyventi naujovių atradimą.
Kartono ritinėlius, ant kurių šiaip vyniojamas tualetinis popierius, karpė, klijavo, dažė ir iš to kūrė ornamentus. Per vieną kraštiečių šventę iš jų surengė parodą. Jos aplankyti nėjo, manydama esanti menka menininkė. Sienos iki remonto buvo nukabinėtos tais paveikslais.
Šiaip V. Vasiliauskienės pomėgiai – mezgimas ir nėrimas. Lietuvos valstybės 100-mečiui Panevėžio rajono bendruomenės mezgė iš trijų spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – šaliką. Prie patriotinės akcijos prisidėjo ir vadoklietės Virginija Vasiliauskienė, Danguolė Kaupienė ir Giedra Kisielienė. Jos šaliką prailgino maždaug 6 metrais. Sparčiausiai megzti sekėsi Virginijai.
Ji sugeba sukurti meno dirbinius ir iš špagato siūlų. Vynioja po vieną ir klijuoja. Ką pavyksta padaryti, – pačios vadoklietės vaizduotės reikalas. Užtat pasigėrėjmą teikia tokie rankdarbiai: preciziškai atlikti, šilti ir smagūs žiūrėti. Retas imsis taip daryti. Savo darbus dalija ar dovanoja tikriems draugams ar gerai pažįstamiems.
Virginija baigė Panevėžio kulinarijos mokyklą, kelerius metus dirbo sporto mokyklos -internato valgykloje. Bet ilgiausiai, net 23 metus, dirbo slaugute Ramygalos ligoninės vaikų skyriuje. Alga – 70 rublių. Būtų dirbusi ir toliau, bet skyrių uždarė.
„Turi mylėti darbą, kurio ėmeisi. Jeigu viliesi reikiamas valandas prastumti be vargo, tai bus ne darbas, bet kančia“, – pastebėjo V. Vasiliauskienė. Bedirbdama ligoninėje ji pajuto pirmuosius negalavimus. Patyrė vieną, po 10 metų – kitą stuburo operaciją. Buvo metas, kai nebegalėjo paeiti.
Pagelbėti gydytojai ne kažin kuo begali. Vaikšto ji su keturiomis stuburo išvaržomis, tačiau stengiasi kuo daugiau judėti. Naktį kartais toks skausmas užeina, nors vilku stauk. Prieš kelerius metus ėmė kankinti artritas. Būna, kad rankų pirštai nenori lankstytis. „Su savo ligomis tenka susigyventi. Kitaip nebus, jeigu imsi aimanuoti ar dejuoti“, – sako neįgalumą turinti vadoklietė. Užtat dykaduoniai iš valstybės kišenės ima pašalpas ir norėtų ant duonos riekės tepti kuo storesnį sviesto sluoksnį.
Su vyru Vygandu, sumaniu statybininku, Virginija nugyveno 46 metus. Užaugino tris sūnus: Irmantas įsikūrė Ispanijoje, Renatas gyvena Kaune, Žydrūnas arčiausiai, Panevėžyje. Vasiliauskai sulaukė keturių anūkų. Tris kartus ir ilgokai Virginija viešėjo pas sūnų Ispanijoje. Bet nenorėtų ten gyventi, nes savo namuose yra geriausia. Vasiliauskai yra laikę iki 50 triušių, dabar keliolika teturi. Užsiaugina ir mėsinių vištų. Sava mėsa kur kas skanesnė, be to, jos nereikia pirkti.
Kieme – Virginijos iš cemento pasidarytos vazos, kuriose sušilus orams atgims gėlės. Nuo gatvės tvora irgi kitokia negu kaimynų. Čia savaip tvarkomasi, kuriama. Virginija nelaiko bėda, jog į Ramygalą nebekursuoja joks autobusas, nors iki ten – maždaug 10 kilometrų. Esant būtinam reikalui, ir čia surastų išeitį. Šiandien ypač dejuoja tas, kuris nieko neveikia ar netgi piršto nepajudina.
