Pėsčiomis į „Ežio dvarą“
Birželio 22 dieną didelis būrys Puodžių, Naujųjų Valkininkų ir Valkininkų bibliotekų skaitytojų leidosi į pažintinį pėsčiųjų žygį „Martyno Vainilaičio takais. Vaitakarčmis“. Vaikus lydėjo bibliotekininkės Danutė Blažulionienė, Aurelija Blažulionienė ir Verutė Tiškevičienė.
Kelias iš Naujųjų Valkininkų tęsėsi mišku, pievomis, senoviniu grindiniu – karališkuoju keliu „Vilnius–Krokuva“, kuriuo keliavo Barbora Radvilaitė ir kiti Lietuvos didikai. Puodžių bibliotekos žygeiviai taip pat ėjo mišku, kol pasiekė istorinį kelią. Pakeliui abiejų komandų jaunieji keliautojai klausėsi bibliotekininkės Danutės Blažulionienės pasakojimų apie šių kraštų istoriją, trumpų pertraukėlių metu rinko žemuoges, mėgavosi peizažu, klausėsi paukščių. Pasiekę Pūčkornių kaimo akmenį, sustojo ilgesnei pertraukai, kurios metu išgirdo (daugelis pirmą kartą) apie antrąją pagal dydį ginklų kalyklą Lietuvoje, veikusią šioje vietoje iki 18 a., nes čia buvo išgaunama rudoji rūda. Sekančios stotelės – Spenglos upės tiltas ir Pūčkornių kaimo gale esanti kryžkelė. Būtent kryžkelėje prie žygeivių prisijungė valkininkiečiai, pakeliui rinkę žemuoges ir besigėrėję raudonų aguonų pieva. Iki Vaitakarčmio kaimo – maždaug kilometras.
Poeto Martyno Vainilaičio „Ežio dvare“ žygeivių laukė poeto žmona Sofija Vainilaitienė ir aktorius Dalius Skamarakas. Vaikai apžiūrėjo M. Vainilaičio darbo kambarį, kuriame dabar įrengtas muziejus, klaidžiojo po sodybos parką, jame daug skulptūrų, sukurtų poeto kūrybos motyvais, spėliojo kūrinių pavadinimus: „Vaivorykščių audėja“, „Snieguolė“, Kalvio pasaka“, „Pelėdos giesmė“ ir kt. Sofija pasakojo apie „Ežio dvarą“ ir jame gimusius gražiausius poeto kūrinius, įdomiausius herojus, tradicinius vaikų kūrybos festivalius. Aktorius Dalius Skamarakas skaitė M. Vainilaičio eilėraščius, poemėlę „Ežio namas“, dainavo savo kūrybos dainas, sukurtas poeto žodžiais. Pasakojo, kad dėl prasmingų žodžių, eilių skambesio, darnaus rimavimo poeto kūrybą pamėgęs dar vaikystėje, mokėsi juos mintinai, o bestudijuojant aktorystės meną, dėstytojai dažnai liepdavo deklamuoti M. Vainilaičio eilėraščius.
Pailsėję vaikai leidosi namo. Valkininkiečiai grįžo tuo pačiu keliu, kurio ir atėjo, tik pakeliui panoro išsimaudyti Spengloje. Naujų Valkininkų ir Puodžių komandos ėjo keliu, lygiagrečiu geležinkeliui. Visi žygeiviai įveikė 10 kilometrų trasą, jie apdovanoti Varėnos viešosios bibliotekos direktoriaus diplomu už dalyvavimą pėsčiųjų žygyje „Martyno Vainilaičio takais. Vaitakarčmis“. Žygį rėmė Lietuvos kultūros taryba.
