Plungės dvaro pašonėje lietuviškas „tadžmahalas“ skaičiuoja laiką
Yra tokia biblioteka, į kurią norisi vėl sugrįžti, nors ten neperskaitei nė vienos eilutės. Tai Plungės viešoji biblioteka, įsikūrusi Oginskių dvaro laikrodinėje. Jei tiksliau, tai laikrodinę reikėtų sieti su ankstesniu dvaro savininku, grafu Zubovu, kuris po savo gyvenimo moters mirties nusprendė sustabdyti laiką amžiname žydėjime.
Kelią į biblioteką parodė Turizmo informacijos centro vadovė Sandra Kasmauskienė ir administratorė Erika Smulkienė. Pareigos čia visai nieko nereiškia – visi centro darbuotojai gali būti gidais savo krašte.
Turizmo centras įsikūręs prie pat parko vartų, netoli pagrindinės geležinkelio pervažos.
Nueiti į biblioteką patogiausia vingiuojant Oginskio dvaro parko keliukais.
Be varnų karksėjimo galima pasiklausyti ir tekančio vandens kaskadų.
Čia daug tvenkinių, susijungusių kriokliais ir perskirtų tiltukais. Jau pradeda viskas žaliuoti, greitai pasipils žiedynai.
Beje, jei turite išmanųjį telefoną, dairykitės ant įvairių vietų priklijuotų kvadratinių kodų. Nuskenuoji – ir turi visą informaciją. Lydinčios moterys tikina, kad šiuo požiūriu Plungės dvaro parkas yra pats inovatyviausias šalyje.
Kad ir ką rodo internetas, vis tiek malonu išgirsti ir gyvą pasakojimą apie žaibo trenktą verkiančią liepą, apie Oginskių pomėgį technikos naujovėms, apie plungiškių meilę savo kraštui ir grafo Zubovo meilę savo žmonai.
Biblioteka laiko ir žiedų lopšyje
Plungėje yra daug dalykų, kuriuos verta pamatyti. Egzotiškai atrodo ne tik kriokliai, po kuriais įrengti šviestuvai, bet ir televizoriai, pranešantys, kad gyvybiškai svarbi pervaža atidaryta. Gatvių vingiai, mistiška koplyčia kapinėse, apleisti senoviniai pastatai.
Tačiau yra dalykas, kurį verta pažinti ne vien iš šio straipsnio. Tai Plungės viešoji biblioteka, įsikūrusi dvaro laikrodinėje-oranžerijoje.
Prie durų pasitinka bibliotekos direktorė Violeta Skierienė ir papasakoja, kuo ši vieta yra ypatinga. Pirmiausia veda prie keisto atkasto archeologinio kampo.
Pasirodo, prieš keletą metų buvo netikėtai nuspręsta aplink seną laikrodinę paieškoti šio to daugiau. Ir rado. Šioje vietoje buvo moderni oranžerija. Krosnies šiluma keliavo ortakiais. Būtent dėl tokios sistemos čia galėjo žydėti egzotiškiausi augalai.
Pati biblioteka taip pat kažkokia keista. „Mes nedraudžiame sėdėti ant palangių“, – gudriai šypteli direktorė ir veda parodyti užkampį, kuriame galima skaityti labai intymiai – tarp knygų, niekieno netrukdomam.
Lietuviškas „tadžmahalas“
Dvaro laikrodinė – tai savotiškas Plungės „tadžmahalas“, nes taip pat yra pastatytas iš meilės. Plungės dvaro valdytojas, grafas Nikolajus Zubovas, šią laikrodinę pastatė savo žmonai Aleksandrai.
Jų meilę nutraukė ankstyva Aleksandros mirtis – mirė gimdydama. Praėjus septyneriems metams po mirties, grafas žmonos atminimui pastatė laikrodinę.
Ši vasaros pilaitė primena esančią Florencijos mieste Italijoje, kur abu labai mėgo lankytis. Simboliška, kad šiame pastate ne tik būdavo skaičiuojamas laikas, bet ir nuolat žydėjo įvairiausi augalai. Filmo verta tikra gyvenimo istorija.
Po visų rekonstrukcijų ir čia įsikūrus bibliotekai, visa erdvė pradėjo traukte traukti žmones. Visi darbuotojai taip pat žino, kad ne vien bibliotekoje dirba – aplinka įpareigoja darbą paversti savo gyvenimu.
Štai, kai tik sušils oras, prie bibliotekos pradės rinktis žmonės, nors į vidų jie nė neplanuoja užeiti. Pasiims iš mažos pastogės knygą, pasidės pagalvę ant akmens ir skaitys. Kai nuspręs išeiti, pagalvėlę paliks saugiai – kad nesušlaptų.
Tai tik viena nedidelė smulkmena, kurią atskleidė bibliotekos direktorė V.Skierienė, rodydama į lauke išrikiuotus akmenis. Beje, iš spintos su stogeliu jau dabar galima pasiimti knygą, tik akmenys dar per šalti.
Laikrodžio bokštas – tik pasportavusiems
Tikra tiesa – per pastaruosius keletą metų į laikrodžio bokštą buvo užlipę gal tik pusšimtis žmonių. Bokštas siauras, kopėčios improvizuotos. Bijantiems aukščio – visiškas tabu.
Bet tikrai verta. Belipant į bokštą, pradedi suprasti ir laikrodžio veikimo principą. Svarsčiai porą kartų per savaitę užkeliami aukštyn ir tuomet jie lėtai lėtai leidžiasi žemyn, sukdami laikrodžio mechanizmą.
Tuomet pasidaro aišku, kad laikrodžiai būdavo rengiami bokštuose ne vien dėl to, kad iš toli būtų matomi. Svarsčiams reikia keliolikos metrų. Kitaip nespėsi jų kilnoti.
Pačiame viršuje yra varpas, kurį už savo lėšas padovanojo Bučių šeima. Be to, vietiniai vyrai, gerai išmanantys mechaniką, jį sugebėjo įkelti iš lauko pusės. Taip pat nemokamai. Įdomūs dalykai dedasi Plungėje.
Beje, prie laikrodinės puoselėjami gėlynai ir vaistažolių lysvės yra jau atskira tema, tačiau kas visą tai prižiūri? Ogi patys bibliotekos darbuotojai. Žinoma, mielai laukiama ir plungiškių parama bei pagalba. Žiedai ir vaistažolės yra tarsi prisiminimas dar kunigaikščių Oginskių laikais čia žydėjusiam ir klestėjusiam sodui.
