Po konferencijos Kaune: Kariams sunku kalbėti apie psichologines karo traumas, jiems būtina pagalba

Vakar Kaune įvyko keturioliktoji Andrejaus Sacharovo konferencija, šiemet ji buvo skirta karo traumų ir pagalbos iš fronto grįžusiems aptarimui bei pavadinta „Hidden Wounds of War“. Nobelio taikos premijos laureato vardu pavadintą konferenciją atidarė Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Juozas Augutis, Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius Robert van Voren, iš JAV atvykusi Sacharovo įdukra Tatjana Jankelevič ir Ukrainos teisininkas bei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapitonas Masi Nayyem.

Karas nesibaigia, kai nutyla ginklai

„Idėja surengti šią konferenciją kilo praėjusiais metais per ankstesnę Sacharovo konferenciją, kurios tema buvo „Kaip iškovoti ilgalaikę taiką – Ukraina ir pasaulis nutilus ginklams“. Tuomet nuotaikos buvo optimistiškesnės, 2022 m. rudenį pasiekti teritoriniai laimėjimai dar buvo švieži ir buvo viliamasi, kad vasaros kontrpuolimas atneš kur kas daugiau išlaisvintų teritorijų. Kitaip tariant: buvo laikas galvoti apie gyvenimą po karo, apie atsigavimą.

Dabar žinome, kad šis karas greitai nesibaigs dėl labai paprastos priežasties – psichopatiški Kremliaus vadovai nenori jo baigti. Tai, kad žuvo ar buvo sužeisti šimtai tūkstančių rusų vyrų – kai kuriais duomenimis, jų skaičius jau pasiekė pusę milijono, – jų nedomina. Žmogaus gyvybė neturi jokios vertės, visi yra nereikalingi mašinų sraigteliai, visiškai atitinkantys stalinistines tradicijas.

Kadangi gimiau praėjus keturiolikai metų po Antrojo pasaulinio karo šeimoje, kurioje karas buvo kasdienė tema, puikiai žinau, kad jis turi ilgalaikių pasekmių ir nesibaigia tą dieną, kai nutyla ginklai. Tam tikra prasme būtent tada mūsų galvose prasideda karas, kuris gali turėti pražūtingų pasekmių ir neabejotinai persiduoda kelioms kartoms. Tie ilgalaikiai karo padariniai bus neatsiejama Ukrainos dalis. Jie prisidės prie tolesnio šalies identiteto formavimosi ir neišvengiamai palies visus ukrainiečius vienodai“, – sakė konferencijos organizatorius, Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius prof. Robert van Voren.

Vertingos žinios ukrainiečiams

Pasisemti vertingų žinių į Kauną specialiais autobusais buvo atvežta daugiau nei 60 psichikos sveikatos specialistų iš Ukrainos. Specialiai jiems po konferencijos organizuojami dar du uždari renginiai, kuriuose dalyviai įgaus praktinių žinių, kaip padėti kariškiams įveikti psichines traumas. Mokymus organizuoja ir finansuoja  Žmogaus teisės psichikos sveikatos srityje-FGIP bendradarbiaujant su IOM Ukraina bei „Blue Yellow“.

Tie specialistai, kurie negalėjo atvykti į Kauną, gavo išskirtinę progą stebėti konferenciją Ukrainoje su vertimu į ukrainiečių kalbą. Susidomėjimas buvo didžiulis – stebėti konferenciją užsiregistravo  daugiau nei 800 žmonių. 

Savo žiniomis su susirinkusiais klausytojais dalinosi daug iškilių asmenybių iš įvairių šalių: Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, Danijos, Nyderlandų, Čekijos, Lenkijos, Gruzijos ir Ukrainos.

Pirmąjį pranešimą skaitė gegužės 20 d. VDU garbės daktaro laipsnį gavęs britų istorikas, rašytojas ir komentatorius, Oksfordo universiteto Europos studijų profesorius Timothy Garton Ash. Jis akcentavo, kad 2022 m. įvykusi Rusijos invazija į Ukrainą pabaigė prieš tai vyravusią erą po Berlyno sienos griūties ir pradėjo naują etapą. 

Apie nematomas karo žaizdas kalbėjo ilgametis Kanados politikas ir karininkas, Kanados ginkluotųjų pajėgų generolas Roméo Dallaire’as, kuris prisipažino ir pats susidūręs su postresiniu traumos sindromu. 1993-1994 m. jis tarnavo Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgose Ruandoje, bandydamas sustabdyti genocidą.

Savo patirtimi taip pat dalinosi Londono Karališkojo koledžo Psichiatrijos instituto psichiatrijos profesorius Simonas Wessely, Kanados terapeutė, profesorė ir sveikatos bei socialinio teisingumo aktyvistė, dirbusi Siera Leonėje, Zambijoje, Etiopijoje ir Nikaragvoje Rachel Thibeault, klinikinis psichiatras, dirbantis su veteranais ir kitais karininkais prof. dr. Ericas Vermettenas ir kiti.

Vyko net trys panelinės diskusijos. Pirmoji, kurią moderavo klinikinė psichologė iš Gruzijos Jana Javakhishvili, vadinosi „Gyvenimas su trauma. Asmeninės išgyvenusiųjų istorijos“ ir sulaukė daugiausiai dėmesio. Jos metu savo istorijomis dalinosi kariškiai, prisipažinę, kaip sunku yra pasakotis apie traumas, kaip sunku pačiam jas pripažinti. Jie pasakojo, kad bando savais būdais tvarkytis su stresu, tarkim, vienas iš pašnekovų prisipažino per 5 dienas nubėgdavęs po maratoną kasdien. 

Antrosios diskusijos tema buvo „Žvelgiant atgalios: ką darytumėte kitaip kurdami nacionalinius paslaugų veteranams modelius nuo nulio?“, čia ekspertus kalbino britų žurnalistė Jannet Anderson. Trečioji diskusija, moderuojama psichinės sveikatos specialisto Rob Keukens, telkėsi į Ukrainos atvejį: „Kaip patenkinti veteranų poreikius Ukrainoje, kai ištekliai yra riboti?“. Jos metu buvo pažymėta, kad svarbu teikti pagalbą ne tik veteranams, bet ir fronto linijoje dar vis esantiems, taip pat jų šeimoms bei tiems, kurie gyvena prie pat fronto linijų ir kasdien mato žiaurumus. 

Sacharovo centras persikėlė į naujas patalpas

Vakare susirinkusieji buvo pakviesti į naujų Andrejaus Sacharovo centro patalpų Vytauto Didžiojo universitete atidarymą. Naujos patalpos erdvesnės, joje tilps ir centro archyvas, kurį tikimasi po kelių metų padaryti atvirą visuomenei. 

Atidaryme kalbą sakė iš JAV atvykusi Andrejaus Sacharovo įdukra, taip pat žmogaus teisių aktyvistė, buvusi Harvardo universiteto K. W. Davis Rusijos ir Eurazijos studijų centro direktorė Tatjana Jankelevič: „Andrejus Sacharovas – ką šis vardas šiandien reiškia jo tėvynainiams, jo gimimo, darbo, pasiaukojimo, ryžto šaliai ir jo paskutinio poilsio vietai? 

Taika. Pažanga. Žmogaus teisės. Ar šios Sacharovui taip brangios idėjos šiais laikais dar turi kokią nors reikšmę Rusijoje ar kur nors kitur? Ar apskritai žinome, ką šios idėjos jam reiškė? Beviltiškai liūdnas ir vienintelis atsakymas į visus tris klausimus yra triuškinantis: „Ne, nieko“. Būtent dėl to Andrejaus Sacharovo centro Kauno universitete, čia, laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje, egzistavimas, darbas ir pasišventimas yra tokie reikšmingi ir verti paramos.

Sacharovo centras turi pašaukimą ir pareigą žmonijai saugoti Sacharovo palikimą tais laikais, kai šiuolaikinėje Rusijoje metodiškai, neteisėtai ir prievarta naikinami visi nepriklausomi ir pilietiniai judėjimai. Andrejaus Sacharovo vardas gali būti paskutinis prasmingas bendras vardiklis, kuris suvienytų ir palaikytų visus, kurie pasisako už Rusijos demokratiją ir Rusijos kultūrą, kad ir kur jie būtų. Andrejaus Sacharovo vardas ir įvaizdis gali suvienyti visus, kuriems vis dar rūpi taika, pažanga ir žmogaus teisės, nepriklausomai nuo jų kilmės, lyties, tautybės, socialinės ar religinės padėties. Tai universalus vardas. Neįkainojamas Centro darbas padeda jį išlaikyti gyvą“.