Poezijos namų link

Tarptautinis dialogo centras, įkurtas restauruotame Milošų dvare Krasnagrūdoje, Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, rugpjūčio 15 d. pakvietė statyti neregimą tiltą, kuris sujungia skirtingų bendruomenių patirtis. To tilto atrama gali būti ir Česlovas Milošas.

Apie šio kūrėjo ištakas primena Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas, pasiūlydamas nepublikuotą pranešimą, kuris prieš 15 metų buvo skaitytas Česlovo Milošo 90-mečiui skirtoje respublikinėje konferencijoje „Czesławo Miłoszo kūrybos iššūkiai“ (Šeteniai, Kėdainių r.).

Esė rašymas

Nevėžio slėnių augintojas Česlovas Milošas (1911–2004 ) kažkada buvo įsitikinęs: „Niekada ten jau nepabūsiu ir nepamatysiu, kaip pasikeitė kraštovaizdis“, o juk trokšta „nugyventi garbingą ir dorą gyvenimą tarp bičiulių ir artimųjų gimtojoje žemėje“.

Lenkų kultūros atstovu besideklaruojantis Nobelio premijos laureatas (1980 m.) ir pats jau ne sykį į tėvynę Lietuvą sugrįžęs, ir knygomis lietuvių kalba prabylantis. Pagaliau neretai raštų turinys veria kūrėjo ir mąstytojo kelionę į namus. Mūsų studijų akiratyje – Č. Milošo esė knygos „Tėvynės ieškojimas“ (Vilnius, 1995) ir „Ulro žemė“ (Vilnius, 1996), kurias išties turėtume suvokti kaip veikalo ,,Pavergtas protas“ (Vilnius, 1995) tęsinį.

Kai kuriuos kūrėjo mintijimus apčiuopti padeda knyga „Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu“ (Vilnius, 1997). Pats Č. Milošas prisipažinęs, kad daugelį metų esė rašymas buvo tapęs svarbiausia veiklos kryptimi.

Nors iš esmės Č. Milošo esė skiriami lenkų skaitytojui, tačiau ir Vidurio Europos asmenį gali intriguoti mąstytojo biografija kaip XX amžiaus žmogaus likimo metafora (A. Fiutas), lietuvis žvilgsnį kreipia į kūriniuose atsiveriančias erdves ir laiką, Kėdainių rajono skaitytoją domina iš epizodų ir nuotrupų rekonstruojama krašto istorija bei kultūra.

Esė esmės

Skaitydamas ir vertindamas kitų kūrybos, prisiminimų bei dienoraščių puslapius, atsiremdamas į savosios atminties gelmes, Č. Milošas knygoje „Tėvynės ieškojimas“ stengiasi pajusti Lietuvos ir Lenkijos valstybės „mąstysenos liudijimų“. Jausdamasis esąs Lietuvos ir Lenkijos valstybių unijos šalininkų ir kultūros paveldėtojas bei tęsėjas, nutautėjusios bajorijos ainis plėtoja Lietuvos mitą, apmąsto piliečio ir kalbos santykį, dramatiškame istorijos faktų fone tapo namų bei lenkakalbių kultūros puoselėtojų paveikslus, praeityje natūraliai pastebi ir savųjų kūrybinių galių ištakas. Knygos „Ulro žemė“ esmė – asmenys, kurių kūryboje Č. Milošas įžvelgia paralelių savo svarstymams, visa, kas turėję įtakos kūrėjo intelekto raidai.

Auklėtas Adomo Mickevičiaus romantinio patoso persmelktų kūrinių, pastebi, jog ir šį poetą bei mokytoją „kurį laiką saugojo jo provincija, jo mūza Lietuva“. Lemtingos buvo „dvasinio bendrapavardžio“ giminaičio Oskaro Milašiaus knygos ir „užmegztas tėvystės ir sūnystės ryšys“, pastarasis klajūno kryžkelėse irgi „atrado simbolinę genealogijos ir savo mities vienovę“, net galima atkurti O. Milašiaus ,,poeziją kaip atsiminimus“, o ankstyvoji poezija „yra viena iš poeto elgesio Ulro žemėje formų“. Nuo O. Milašiaus ateinama iki dvasinės giminystės su filosofu Emanueliu Svedenborgu, Viljamu Bleiku.

Šio poeto raštus studijuodamas, Č. Milošas atranda save praregėjimų tapatybėmis, iš čia pasiskolintas ir Ulro žemės įvaizdis. Keliose knygos „Tėvynės ieškojimas“ studijose dėsningų apmąstymų atrama irgi tampa A. Mickevičiaus bei O. Milašiaus gyvenimas ir tekstai. A. Fiutas pastebi, kad Č. Milošas kultūra ir kalba priklauso Lenkijai, o pagal giminę ir šeimą – Lietuvai.

Išties su tokiu tyrinėtojo teiginiu būtų galima diskutuoti, nes Č. Milošo atsivėrimai siūlytų ir kitokią sampratą. Trimatę piliečio vertinimo sistemą, kurią XVI a. pabaigoje akcentavo Mikalojus Daukša – teritorija, papročiai, kalba – apimtų Č. Milošo formuluojami tėvynės ir paveldo kriterijai. Paveldo kategorijos sferoje – kultūros ir gimtosios kalbos sąvokos.

Laiko virsmas

Pajutus asmeninio gyvenimo ir istorijos etapų – praeitis, dabartis, ateitis – ribas, „pasaulis apsireiškia“ skaudančioje atmintyje, todėl retoriniai klausimai „Kas buvau?“, „Kas esu dabar?“ tapo svarstymų gairėmis knygoje „Ulro žemė“.

Dabartis nuotrupomis dėliojama iš Ulro žemės vaizdinių. Tai neįvardintas dvasios kančių kraštas, kurio vieniši ir susvetimėję piliečiai „geografine ir genties prasme“ yra benamiai – praradę tėvynę, gyvena lemties skirtoje tremtyje. Netekus natūralaus paveldo, „nutrūksta ryšys tarp tavęs ankstesniojo ir dabartinio“, todėl regima vienintelė išeitis iš pasmerktųjų žemės apgaulės – „vėl ieškoti tėvynės“ ir „ryšių su praeitimi atnaujinimas“.

Nihilistinė žmogaus dvasios situacija ir akcentai apie civilizacijos irimą ryškūs praeityje ir dabartyje. Civilizacijos ardymo ištakas kūrėjas konstatuoja XVIII amžiuje (A. Fiutui prasitarė, kad mąstytojo ištakos yra XVII a.), – tai būtų ir valstybingumo praradimo istorija. Nesiekiama globaliai vertinti pasaulio, bet mintimis priglundama prie tėvynės – namų likimo.

Praeities ir ateities jungtimi esame „visi mes, ir kalbėtojas, ir klausytojas“, teigė Č. Milošas, priimdamas Nobelio literatūros premiją.

Tėvynė – namai

Č. Milošas savo kaip kūrėjo ir mąstytojo ištakų pirmiausia ieškojo Lietuvoje, Vilniuje ir Paryžiuje, – šias su lemtingais biografijos vingiais susijusias erdves pavadina tikrąja žeme. Erdvė, pastebi A. Fiutas, yra nuolatinis Č. Milošo leitmotyvas ir poezijoje, ir esė.

Priimdamas Nobelio literatūros premiją, Č. Milošas mąstė: „Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę.“

Lietuva įvardinama kaip tėvynė. Tačiau išties tėvynės įvaizdis Č. Milošo raštuose sukoncentruotas ties namais – Nevėžio slėniu. Paradoksaliai atrodo: tik daugmaž septynerių metų atvyksta į Šetenius – pas senelius į dvarelį, kuriame buvo gimęs; čia gyvena tik vieną ar dvi žiemas, tiesa, ir vėliau ne kartą apsilankydavęs, – tačiau sąmoningos vaikystės įspūdžiai buvo stipriausi.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, dažnai namų kraštovaizdis ir paveldas mitologizuojami, tampa pirmapradžiu būties etapu. Knygoje „Tėvynės ieškojimas“ pirmųjų esė skyrių pavadinimai („Žemaitija“, „Prie Nevėžio, devynioliktasis amžius“) ir turinys byloja apie neparašyto romano veiksmo erdvę – griežtai lokalizuotą Karalystės dalį. Č. Milošo atmintis „saugo mūsų vaikystės ir jaunystės metus“, „siekius palaiko“, todėl dažnai „sugrįžti mintimis į namus“. „O kur tie namai? Prie Nevėžio, kur aš gimiau, iš kur atsinešiau savo žemaitiškus papročius“, – ,,mane suformavo Lietuvos gamtovaizdžiai, jos spalvos, jos kvapai, jos dangus, jos telūrinės jėgos (susijusios su žeme – R. T.), kurios tikriausiai egzistuoja“.

Su Nevėžio slėnio gamta, istorija, mitais ir žmonėmis susitinkame ir Č. Milošo autobiografiniame romane „Isos slėnis“ (Vilnius, 1991). Chrestomatinė tiesa apie Nevėžį kaip geografinę ir administracinę ribą netampa „Tėvynės ieškojime“ atokirta dvasinei giminystei.

Veikale „Ulro žemė“ autobiografiniai faktai lyg mozaika plečia „gimtojo Nevėžio“ istoriją ir panoramą („matyt, pelnytai laikomas Lietuvos širdimi ir gražiausia jos vieta“).

Paveldas

Gimtojo krašto peizažas, šeimos ir valstybės istorija, artimųjų ir išskirtinių asmenybių pasaulis, kilmės mitai, lektūra, kasdienybės ir švenčių tradicijos, kalba – visa tai įsirėžia į atminties vingius. Vaikystėje skaitytų ir vėl naujai pažintų rašytojos Marijos Rodzevičiuvnos romanų vaizdiniai pirmiausia Č. Milošo knygoje „Tėvynės ieškojimas“ nagrinėjami kaip realijos, nukreipiančios „į istorinius svarstymus“.

Gimtinės vietų (Šeteniai, Ignacogradas, Šventybrastis, Surviliškis ir kt.) kaitą, giminės (prosenelis Simonas Sirutis) ir kaimynų likimus padeda suvokti prosenelio bičiulio Jokūbo Geištoro „Prisiminimai“ bei apybraiža „Išvyka prie Nevėžio“. „Aukštaitijos paribyje“ esanti Č. Milošo gimtinė šliejasi prie Liaudės bajorų krašto, išaukštinto lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romane „Tvanas“.

Senosios Žemaitijos bendruomenės gyventojų sąmonę paženklina luomas, kalba ir kultūrinė patirtis. Ir Č. Milošas pasakoja apie žemvaldžius – bajorus, kalbėjusius lenkiškai, gyvenusius unijinės valstybės idėjų prisiminimais, „klasės mito“ stereotipais. To luomo atstovu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žmogumi jaučiasi esąs autorius, prisipažindamas kilęs iš sulenkėjusios „labai senos lietuvių šeimos“. Keliose Milošų, Milašių giminės kilmės versijose šmėžuoja serbai ir sorbai lužitėnai.

Č. Milošo knygose iškyla kelių kartų sulenkėjusios bajorijos gyvenimas nuo XVIII a. pabaigos valstybės padalijimų iki Antrojo pasaulinio karo migracijos, kuri lėmė „ypatingos visuomenės baigtį“.

Neplėtodamas šmėkštelėjusių tėvų paveikslų, savęs neaitrindams svarstymais ar ypatingomis atvirumo akimirkomis, „Tėvynės ieškojime“ parodo tėvų situacijomis būties kontrastus: motinos „gilus prisirišimas prie Lietuvos ligi šiol mane jaudina“ (A. Fiutui užsimena apie motinos prieraišumą Lietuvai, patriotizmą ir susižavėjimą), tėvas stojęs „prieš lietuvių valstybę.“ Pats Č. Milošas tikina negalįs „būti abejingas Lietuvos likimui“, nesuabejoja „viešai stodamas ginti tikrosios mano tėvynės“.

Č. Milošas veikale „Ulro žemė“ konstatuoja, kad kūrėją sąlygoja „geografinės aplinkybės“: „religija man reiškė visai ką kita, nei būtų reiškusi man augant Varšuvoje“, todėl ir kyla „lenkų poeto, sviesto į kaimietiškų ir provincialių jo vaikystės ir jaunystės papročių neatitinkančią civilizaciją“, tragizmas. Kalbama apie „skaudų, iki šiol neišpinkliotą konfliktą su lenkų papročiais“, nes „gal iš namų atsinešti Lietuvoje išlikusios pagoniškosios simbolikos reliktai“. Prie Nevėžio, pastebima „Ulro žemėje“, yra kūrėjo pradžia – poezija ataidi „iš vaikystės, tai yra iš kalėdinių, gegužinių pamaldų ir sekmadienio vakarinių giesmių“.

Nacionaliniai Vidurio Europos judėjimai dažniausiai buvo grindžiami gimtąja kalba. Kalba identifikavo lietuvių intelektualus, todėl ir dviprasmišką Č. Milošo situaciją (pokalbyje su A. Fiutu pabrėžia nuolatinį lenkišką ir lietuvišką dvilypumą) išsprendė kalba.

Turtinga, skambi lietuvių kalba, prisipažįsta kūrėjas, bet, krauju jos neįgėrus namų kasdienybėje, nebaigus lietuviškos mokyklos, kitai – lenkų – kalbai tapus piliečio „paskutiniu tapatybės žymeniu“, ir Č. Milošas sakosi esąs „lenkų poetas“.

Kalba padeda atpažinti kūrėjo tapatybę. Iš tėvynės, luomo, šeimos kultūros Č. Milošas semiasi stiprybės.

Čia ir pesimistinio požiūrio į pasaulį ištakos, namų ir pasaulio civilizacijos priešprieša. Suprastos tiesos atveria Česlovo Milošo poezijos pasaulį, nes, anot paties kūrėjo, jo poeziją neretai padeda suvokti esė, o poezija yra atminties buvimo tam tikroje erdvėje ir laike išraiška.