Pristatytas stalo žaidimas „Vilniaus pramonės istorijos“
Energetikos ir technikos muziejus išleido naują stalo žaidimą „Vilniaus pramonės istorijos“. Jis skirtas XIX a. pab.–XX a. pr. laikotarpiui, kai Vilniuje prasidėjo pramonės permainos – nutiestas geležinkelis, atsirado garo mašinos, naujos pramoninės zonos ir atidaryta pirmoji elektrinė. Žaidėjai stato fabrikus, gamina produktus ir kuria modernią sostinę.
Stalo žaidimą kūrė muziejaus gidas Ernestas Belotkač, žaidimo dizainą – dailininkė Skaistė Balkytė, žaidimo sandarą ir struktūrą – Raimundas Banevičius. Apie „Vilniaus pramonės istorijas“ pasakoja projekto iniciatorius E. Belotkač.
– Kaip kilo mintis sukurti stalo žaidimą?
– Su kolegomis svarstėme teikti paraišką Lietuvos kultūros tarybai ir tarp projektų idėjų buvo stalo žaidimas. Kadangi pats mėgstu stalo žaidimus, pasisiūliau prisidėti. O apie ką bus žaidimas ilgai galvoti nereikėjo. Norėjosi, kad jis sietųsi su Energetikos ir technikos muziejumi, jo turima Pramonės ekspozicija. Pati Vilniaus centrinė elektrinė turėjo didelę įtaką pramonės vystymuisi. Taip ir pagalvojau, kad sukūrus žaidimą galėsime ne tik išgirsti apie pramonės istoriją, bet ir patys žaidimo metų ją kurti.
– Ką žaisdami galime sužinoti?
– Kokie buvo esminiai Vilniaus pramonės vystymosi etapai, nuo ko tai priklausė, kokios buvo gamyklos ir kokios pramonės šakos labiausiai išvystytos. O kam Vilniaus pramonės istorija ne tokia įdomi, galės patikrinti savo strateginį mąstymą, nes žaidimo metu žaidėjui teks protingai paskirstyti turimus resursus ir konkuruoti su kitais žaidėjais, kad iškovotų pergalę.
– Kaip atrinkai sostinėje ar aplink ją esančius fabrikus?
– Deja, ne visi fabrikai pateko į žaidimą. Ir dabar į jų grupavimą reikėtų žiūrėti kiek apibendrintai. Daug informacijos apie pramonės objektus gavau jau muziejuje, nes turime jai skirtą ekskursiją. Ypač daug padėjo Aelitos Ambrulevičiutės mokslinis darbas „Vilniaus sociotopografija: pramonės zonų sklaida 1870–1914“, kita literatūra ir, žinoma, internetas.
– Ar išlikę daug šaltinių, atvaizdų, kaip tos gamyklos atrodė? Kiekviena jų pavaizduota žaidimo kortelėse.
– Laikas nėra gailestingas niekam, o po dviejų pasaulinių karų (nepamirškime, kad po Antrojo pasaulinio karo Vilnius neteko apie 75 proc. pramonės objektų) gyvai pamatyti galima tik kelis. Pavyzdžiui, Kučkuriškių popieriaus fabriką, Vilhelmo Šopeno alaus daryklą, „Viktorijos“ šokolado fabriko namą, Naujųjų Verkių popieriaus fabriką, Emilio Posshelio pasaginių vinių ir dalgių fabriką.
Naujųjų Verkių popieriaus fabrike 1993 m. įkurta bendrovė „Naujieji Verkiai“, kuri gamino įvairios paskirties popierių. 2003 m. įmonė buvo prijungta prie AB „Grigiškės“. Tačiau nuo 2009 m. jos filialas Naujųjų Verkių fabrike nebeveikia ir yra saugomas kultūros paveldo objektas.
– Gal kai kurios vietos garsėja savo legendomis?
– Galėčiau išskirti E. Posshelio pasaginių vinių ir dalgių fabriką, kurį 1882 m. nusipirko vokiečių pirklys E. Posshelis ir smarkiai išplėtė. Šis fabrikas turėjo nutiestą nuosavą geležinkelio atšaką, kuri naudojama iki šiol. Jis gamino modernios technologijos dalgius iš švediško plieno. 1900 m. dalgiai buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje, ypač išgarsėjo Rusijoje ir buvo vadinami „litovkomis“. Tuo metu tai buvo didžiausias ne tik Vilniaus apskrityje, o ir pasaulyje pasaginių vinių ir dalgių fabrikas.
– Stalo žaidimą sužaisti ir įsigyti bus galima Energetikos ir technikos muziejuje, be to, esi suplanavęs užsiėmimų. Kokio amžiaus lankytojus į juos pakviesi?
– Prieš žaidimą supažindinsime svečius su muziejaus Pramonės ekspozicija. Aptarsime, kaip keitėsi Vilniaus miestovaizdis, kaip ir kodėl išsidėstė pramoninės zonos, kokios pramonės šakos buvo labiausiai išvystytos. Savo žinias užtvirtinsime žaisdami stalo žaidimą. Užsiėmimai ir stalo žaidimas skirtas tiek mokyklinio amžiaus vaikams, tiek ir suaugusiems.
