Rasti, skaityti, susitikti
Akmenės gimnazistų ekspedicijos, įvykusios 2011 metų gegužės – birželio mėnesį, medžiaga įteikta žydų vaikaičiams, iš tolimiausių pasaulio kraštų atvykusiems į Akmenę ieškoti savo kultūros ženklų, giminės pėdsakų: 2014 metų rugsėjo 17 dieną į muziejų su vertėju užsuko buvusi mokytoja Šona Paton iš Naujosios Zelandijos, vėliau ji atsiuntė Akmenėje XX amžiaus pradžioje gyvenusios savo senelės Grani Gross nuotrauką.
2015 metų liepos 14 dieną jau didesnį būrelį žydų atlydėjo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Darius Degutis. Tame būryje buvo žmogus, ieškojęs savo prosenelių Giršos ir Fridos Blochų, senelio Filipo Blocho ir jo sesers Chanos Feigos Elkišek pėdsakų. Išskleidžiame vos ant dviejų suolų telpančią Jono Šapko ilgai saugoto 1869 metų žemės sklypų plano kopiją. Sklypų savininkų sąraše pagal 1898 metų registrą randu Giršos Blocho pavardę, o Josefo Elkišiko pavardė yra 1940 metų telefonų knygoje, ten ir adresas Dariaus ir Girėno 1, telefono nr. 7. Svečias susidomi puslapiu, nusifotografuoja. Pirmu numeriu galėta prisiskambinti į Prieglaudą Dabikinės dvare, antruoju – į Žagarės gatvėje nr.28 veikusį Žydų banką. Tais metais Akmenėje būta 41 abonento, iš jų 25 –iems galėta skambinti individualiai. Elkišikui prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusiame sklype 1994 metais pastatyta nauja parduotuvė ,,Erla“, o gretimame mediniame name veikė Dovydo Mencovskio manufaktūros parduotuvė.
Randi ženklų, jeigu kas teiraujasi, jeigu spėji užsirašyti. Tą prieškarinį telefonų knygos lapą iš Kauno atsiuntė ne kartą pas Joną Šapko lankęsis, Kaune gyvenantis Chaimas Bargmanas. Originalią knygelę ties A raide jau vėliau atsiverčiau Maironio muziejuje, ji kaip eksponatas gulėjo ant poeto stalo.
Neišmeskit telefonų knygos, gal po daug metų kas nors ir apie jus pasiteiraus…
Chana Feiga Elkišek nesitikėjo, kad jai ir daugumai tautiečių 1941 metų vasara bus paskutinė. Po 74-erių metų atvykęs jos giminaitis žino, kad ji žuvo per karą. Nieko neklausia, tik nejučia klausinėji pats: ,,Kaip, kur, kada, kodėl ir kas?“ Tai ir mūsų gyvenimo, ne tik mirusiųjų klausimai, nes praeitis yra ir ateities sergėtoja, todėl ir susitinka žmonės, įveikia atstumus ir laiką.
Svečiui sakome, kad ir mes norime sužinoti apie jų bendruomenę, todėl įteikiame epitafijų vertimo kopiją, tą ilgąją: hebrajų-anglų-lietuvių kalbomis. Jis tai pavadina geriausiu kelionės iš Akmenės į Pietų Afriką suvenyru.
