Remigijui geriausia dovana – susitikimas su vilku
Rugpjūčio 3 d. Anykščių naujų vėjų bendruomenės alternatyvaus turizmo ir laisvalaikio centre „Teku taku“ vyko bene mėnesį laiko eksponuotos Remigijaus Diečkaus fotografijų parodos uždarymas.
Tą vakarą netradicinėje erdvėje susitikti ir pabendrauti su laukinės gamtos gyvūnų fotografijų autoriumi atėjo gausus būrys vaikų ir suaugusiųjų. Parodos lankytojus džiugino keliolika pasakiško grožio nuotraukų, kuriose atsiveria gyvūnų pasaulis: barsukas, baltasis garnys, lapė, zuikis, vilkai.
Susibūrusius prie ugniakuro pasveikinęs Tadas Baltakys, pristatė vakaro svečią, kuris papasakojo tai kas rūpėjo publikai ir atskleidė gyvūnų fotografavimo ypatumus bei paslaptis.
„Mes per daug stebime gamtą ir per mažai gyvename su ja“ – tai Oskaro Vaildo mintis, kuri puikiai atspindi Remigijaus Diečkaus gyvenimo moto. Iš Anykščių krašto kilęs 38 – erių metų Remigijus Diečkus gamtą ir gyvūnus akylai stebi jau daug metų. Tačiau tuomet, kai jam nebeužteko tik pasigirti artimiesiems ir draugams, jog iš arti matė lapę ir vilką, Remigijus nusipirko fotoaparatą ir pradėjo fiksuoti dėmesio vertus momentus.
„Mėgstu stebėti gamtą, laukinių gyvūnų gyvenimą. Šis pomėgis leidžia man atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti su savimi, pasiklausyti medžių lapų šnarėjimo, paukštelių balsų, stebėti žvėrių pėdsakus ir iš arti pamatyti laukinius gyvūnus. Grįžęs iš miško namo visiems pasakodavau, kad mačiau lūšį, vilką. Su nuostaba jie išklausydavo ir tiek. Tačiau visai kas kita, kai grįžti maždaug po paros laiko iš fotomedžioklės ir nuotraukose parodai tai, ką pavyko užfiksuoti. Gyvenu ir dirbu Vilniuje, tačiau laisvalaikį ir atostogas praleidžiu gerai pažįstamuose Anykščių krašto miškuose netoli Dabužių. Tas vietas labai gerai pažįstu. Rugsėjo mėnesį laukiu briedžių ir elnių rujos. Tuo laiku visada imu atostogas ir savo gimtadienį švenčiu miške, nes pagautas kadras laukinėje gamtoje man pati geriausia dovana. Pernai pirmą kartą pavyko nufotografuoti vilką. Per metus aš juos mačiau devynis kartus, tačiau užfiksuoti pavyko tik tris akimirkas. Kai pirmą kartą nufotografavau lūšį, nepaprastas jausmas užplūdo. O vilko visuomet laukiu, kaip kažin ko. Gyvatė ir žaltys miško pelkynuose manęs taip pat nestebina. Garniai pilkieji ir baltieji pelkėje – tai fantastiškas reginys, primenantis Safari lenktynes. Stebėdamas kurį kartą pelkėje vos nepamečiau guminių batų. Bandau ir filmuoti. Žinau vietas, kur renkasi gervės. Vakare palapinėje įsikuriu šalia balos, kur jos nakčiai susirenka, o anksti ryte stebiu jas ir fotografuoju“,– atviravo R. Diečkus.
