Romualdas Inčirauskas: „Gyvenimas, nulipdytas iš plastilino“

Neatsiejama Žemaitijos sostinės – savastis – mieste regimuose meno ženkluose, kuriuos Telšiuose jau keturias dešimtis metų kuria skulptorius Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojas profesorius Romualdas Inčirauskas. Šių metų gruodžio pradžioje 500 egzempliorių tiražu išleista menininko kūrybą pristatanti knyga „Nulipdytas gyvenimas“, kuri skirta R. Inčirausko 70-mečiui. Leidiniui išleisti skirtą projektą „Gyvenimas nulipdytas iš plastilino“ parengė VšĮ Telšių menų inkubatorius. Iniciatyvą parėmė Lietuvos kultūros taryba. „Knygos pristatymas planuotas gruodį. Deja, situacija koregavo planus, tad liko viltingai laukti pavasario“, – sako kūrėjo žmona Zita.

Pažintis

Tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume R. Inčirauskas studijavo meninio metalo apdirbimo specialybę, o 1979 m. baigęs Estijoje Talino valstybinį dailės institutą grįžo čia dirbti, dabar jis – VDA Telšių fakulteto profesorius. Iš Anykščių kilęs menininkas ilgam liko Žemaitijoje. Daugelį metų gyvena čia, kuria čia ir dirba. Su žmona, taip pat VDA Telšių fakulteto dėstytoja, dailininke profesore Zita Inčirauskiene sukūrė šeimą, užaugino tris vaikus, taip pat menininkus: Ignotą, Severiją ir Kazimierą.

Vieta, kurioje dažniausiai galima sutikti menininką – dešimtmečiais nekeičianti savo adreso dirbtuvė, įsikūrusi VDA Telšių fakulteto studentų bendrabučio rūsyje. Pro rūsio langą atsiveria puikus, kūrybines mintis stiprinantis, vaizdas į Masčio ežerą. Vos 20 kvadratinių metrų patalpėlėje, rodos, telpa visas kūrybinis gyvenimas – gyvoji knyga, kurią žūtbūt reikėjo nuguldyti popieriaus lapuose.

Patys ryškiausi menininko kūriniai sukurti per pastaruosius 15 metų. Šiemet išleistas naujas leidinys pristato įvairiašakę R. Inčirausko kūrybą, kuri dar nebuvo analizuota ir apibendrinta leidiniuose: monumentalioji skulptūra viešose erdvėse, mažoji plastika, instaliacijos, tapyba.

„Kūrybos sritį, kuriai paskyriau visą gyvenimą, pavadinčiau kamerine skulptūra ir medalių menu“, – viename interviu sako R. Inčirauskas. Mažoji plastika menininko kūryboje nėra kaip nors autonomiškai atskirta nuo kitų jo meninės veiklos sričių: skulptūros natūraliai integruojasi į medalius ir ypač į jo kūrinius, skirtus viešajai erdvei. Į Lietuvos medalio meną R. Inčirausko indėlis labai svarus: būtent Telšiuose vyksta tarptautinės medalio meno stovyklos (2020 m. suorganizuota trisdešimt šeštoji), suformavęs savitą požiūrį į medalio žanrą. 

Apie save R. Inčirauskas sako: ,,Būdamas ketverių labai mėgau lipdyti iš plastilino. Keista, bet tą patį darau ir dabar (dariau visą gyvenimą). Tik tai, ką darau dabar, kartais tampa bronza ar aliuminiu.“ Išties, vienas ryškiausių stilistinių autoriaus kūrybos ypatumų yra savitas metalo naudojimas. Metalas tampa plastiškas ir paslankus. Iš metalo „nulipdyti“ žmogeliai ir paukščiai įgauna keistas proporcijas, kurios neklystamai nurodo skulptoriaus autorystę. R. Inčirauskui pavaldžios įvairios medžiagos – plastilinas ir bronza, akmuo ir ready-made ar autentiški senųjų kultūrų artefaktai iš aplankytų istorinių vietų.

Knygoje – kūrybos apžvalga

Projektą „Gyvenimas nulipdytas iš plastilino“ koordinavusi VšĮ „Telšių menų inkubatorius“ direktorė Palma Urbanavičienė atkreipia dėmesį, jog svari vieta projekte numatyta menininko kūrybos daliai, skirtai įamžinti buvusios Telšių žydų bendruomenės atminimą.

„Rengiamu projektu siekta per dailininko R. Inčirausko kūrinius atskleisti Žemaitijos regiono savitumą, populiarinti šio regiono istoriją, kultūrą, suteikiant Žemaitijos sostinei Telšiams unikalų vizualinį įvaizdį. Leidinys įgalina įvairiapusės autoriaus kūrybos prieinamumą visuomenei, paskatins susidomėjimą sudėtinga Lietuvos istorija. Be to, knygoje menine kalba perduodama informacija jaunuomenei apie pamirštą Telšių miesto istorijos dalį (buvusią žydų bendruomenę), o tai galėtų pasitarnauti tolerancijai ugdyti“, – iniciatyvos idėją atskleidė projekto vadovė P. Urbanavičienė ir pabrėžė, jog projekto įgyvendinimas meno leidinio pavidalu turi svarią išliekamąją kultūrinę ir meninę vertę, įprasminančią istorinę atmintį ir yra tinkamas reprezentuoti Telšiams, Žemaitijai ir visai Lietuvai tarptautiniu mastu.

Knygoje „Nulipdytas gyvenimas“ menininko kūryba aptariama įvairiais aspektais, siekiant atskleisti jos savitumą, kuris slypi originalios koncepcijos ir technologijos dermėje. Leidinį sudaro dailėtyrininkų tekstai apie R. Inčirauską ir jo kūrybą, leidinys skoningai iliustruojamas medalių, skulptūrų, mažųjų metalo formų, objektų architektūrinėje aplinkoje, Telšių žydų bendruomenei atminti skirtų kūrinių, konceptualios juvelyrikos, tapybos darbų fotografijomis.

Knygos sudarytoja: dailėtyrininkė Danutė Zovienė, tekstus leidiniui parengė Lietuvos dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis, architektas Algirdas Žebrauskas, menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė, dr. Salomėja Jastrumskytė, priedus paruošė dalininkė Zita Inčirauskienė. Tekstus redagavo Nijolė Tijūnėlytė, vertė – Irena Jomantienė. Leidinyje panaudotos Pranciškaus Balčiūno, Virginijaus Dadurkevičiaus, Romualdo Inčirausko, Tomo Kapočiaus, Eugenijaus Maciaus, Vyto Nomado, Tomo Vaičaičio, Algirdo Žebrausko, Inčirauskų šeimos archyvo nuotraukos. Knygos dizainas: Tomo Vaičaičio.

„Sumanymas rengti R. Inčirausko kūrybos albumą kilo senokai – dar 2017 m., kai sutikau anonsuoti jo kūrybos parodą Šiaulių dailės galerijoje. Tuomet susitikę apėjome Telšius, kur viešosiose erdvėse įgyvendinta daug menininko kūrinių. Neišdildomą įspūdį paliko Didžiosios katedros durys… Po šio susitikimo, prieš trejus metus, kartu su dailininku ir jo „mūza“ – žmona Zita, pradėjome ieškoti galimybių solidžiam leidiniui parengti ir išleisti. Kelis kartus teikėme projektus Lietuvos kultūros tarybai, tačiau tik 2020 m. projektas, kurį parengė Telšių menų inkubatorius, sulaukė pritarimo. Taigi, šių metų kovo pradžioje susitikome su Romi ir Zita Inčirauskais ir aptarėme būsimo leidinio struktūrą. Mintyse jau buvau susidėliojusi tą struktūrą: kūriniai viešosios erdvėse, mažoji skulptūrinė plastika, medaliai. Tuomet aptarėme ir tekstų autorius, kurie geriausiai galėtų atskleisti R. Inčirausko kūrybos savitumą. Man, bendradarbiaujant su Romu ir Zita, beliko atrinkti kūrinius pagal numatytą struktūrą ir prižiūrėti projekto eigą, kad ji būtų sklandi. Vasaros pradžioje galėjome imtis leidinio parengimo. Didžiulį darbą atliko Zita Inčirauskienė, parengusi knygos priedus. Didelių iššūkių tarsi ir nebuvo – mano ilgametė leidybinė patirtis ir teorinės leido sklandžiai apeiti įvairius „kampus“. Knygoje ir neturi jaustis tų sunkumų, nes jie niekam neįdomūs… Įdomus tik rezultatas, kuriuo esu patenkinta. Dėkoju visiems dirbusiems prie šio leidinio“, – paprašyta apžvelgti rezultatą kalbėjo knygos „Nulipdytas gyvenimas“ sudarytoja Danutė Zovienė.

Leidžiant leidinį bendradarbiauta su Vilniaus dailės akademija, Telšių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriumi, Žemaičių muziejumi „Alka“  (saugoma R. Inčirausko medalių kolekcija), Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatikos skyriumi (saugoma R. Inčirausko medalių kolekcija), Plungės dailės muziejumi (saugomi R. Inčirausko kūriniai), Lietuvos dailininkų sąjunga.

Kūriniai – miesto savastis

Menininko kūryba jau 40 metų ryškiai matoma ir daro ženklią įtaką Telšių miesto ir Žemaitijos regiono vizualinės kultūros plėtrai. Svarbiausi dailininko kūriniai, atsiradę Telšių viešosiose erdvėse tapo neatsiejamu Žemaitijos sostinės veidu.

„Septynių kalvų miestas prie Masčio ežero – istorinės Europos žemės Žemaitijos sostinė. Miestas,

per keletą pastarųjų dešimtmečių padaręs, atrodo, neįtikėtiną pažangą. Buvo galima ir toliau oriai grimzti arba pasiraityti rankoves ir kapanotis iš tikrų tikriausios klampios duobės. Tad pradėjome. Sekėsi sunkiai. Palengva didėjo ne tik miestui neabejingųjų būrys, užsimezgė glaudesni ryšiai su Akademija, kur susitelkę puikūs dėstytojai – menininkai. Tai buvo didžiulė duotybė miestui, siekiant

visaverčio jo prisikėlimo, identiteto išryškinimo. Su vienu jų – VDA Telšių fakulteto profesoriumi, juokaujant – natūralizuotu žemaičiu anykštėnu, kūrybinga asmenybe, metalo plastikos virtuozu Romualdu Inčirausku kartu realizuota bene daugiausia kūrybinių sumanymų. Šiandien akivaizdu, kad menininko indėlis įtvirtinant Žemaitijos ir jos sostinės Telšių identitetą yra neabejotinai svarus“, – knygoje „Nulipdytas gyvenimas“ apie R. Inčirauską ir Telšių veido formavimą rašo A. Žebrauskas.

Dar 1992 m. Telšių laikrodžio bokšte sukurta skulptūra „Meška“ šiandien yra miesto simbolis, o Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros fasadinės durys, sukurtos 2007–2009 m., – vienas monumentaliausių kūrinių, skirtų Žemaitijos krikšto istorijai. Užrašai organiškai įsiterpia į vaizdą, o visi tekstai pateikti žemaitiškai, kaip ir ant reljefų rėmų išrašyta malda „Tievė mūsa, katras ėsi…“ Virš katedros durų kyla bronzinė visa globojanti Dievo Avinėlio skulptūra.

Sudėtinguose daugiafigūrių durų reljefuose įprasminta Žemaitijos krikšto istorija, kurią 2009-2011 m. R. Inčirauskas pratęsė projekte „Žemaitijos krikštui 600” – sukūrė aštuonias kamerines skulptūras, o 2011– 2015 m. įgyvendino keturias skulptūrinio reljefo kompozicijas Didžiojoje Žemaičių sienoje, skirtoje įamžinti žymiausius Žemaitijos istorijos įvykius: „Žymiausi žemaičių mūšiai“, „Konstancos bažnytinis susirinkimas“, „Europos krikštas 313-1413“ ir „Didysis Žemaitijos Žemėlapis“.

„Dar vienas temų klodas, susijęs su jau šiek tiek žemiškesne ir artimesne sritimi – Žeme. Namais platesne prasme. Namus autoriui įkūnija Lietuva ir Žemaitija. Skulptūrose matome Kristijono Donelaičio „Metų“ motyvus, bronzinį Nepriklausomybės paskelbimo aktą ant masyvaus bronzinio stalo, reliktus, skirtus Žemaitijos krikšto jubiliejui, ir kitus lietuviškai žemaitiškas temas reflektuojančius objektus. Šie, beje, irgi dažniausiai skirti praeities įvykiams atminti. Savitų pavidalų metalinėmis formomis menininkas kalba apie pasaulį, kuriame atmintis ir pagarba, tikėjimas ir išmintis yra svarbiausia“, – knygoje apie Inčirausko kūrybą atsiliepia menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė.

Įvertinimas

„Dabar gyvename optinių kabelių stiklu skriejančių terabaitų epochoje. Koks čia dar metalo potyris – kūjo plieno ir rankos dermę ar fizinį metalinio žadintuvo giedojimą išstūmė polimerų mišiniai. Greitai mūsų plaukuose dominuos plastiko kristalai, o ne aukso dulkės. Todėl liesti, kilnoti žaislinius Inčirausko civilizacinių mūšių riterius ne tik malonu – tai pirmapradžių metalo savybių susigrąžinimo ritualas, jame slypinčio pavojaus ir didybės refleksija. Visas šiuolaikinio karo entuziazmas slypi begaliniame pasikliovime metalo savybėmis, tik jau be tiesioginio kontakto su ginklų plienu. Yra ir kitas kamerinių Romualdo skulptūrų aspektas – tai aistringas konstravimo malonumas, kuris vėlgi gali būti paveldėtas tik iš mechaninės epochos, iš mechaninių laikrodžių archyvo. Ką reiškia būti konstruktoriumi iš esmės? Tai reiškia, kad šarvuoti Durbės ir kitų mūšių riteriai tuoj pat atgims animaciniame filme, tuoj sužvangės jų kardai, ietys ir šarvų sąvaros. Įtariu, jei būtų galimybė, autorius mielai slaptu užkalbėjimu įkvėptų gyvybę savo žaislinei kariaunai ir surikiuotų juos teatralizuoto, kinematografinio mūšio reginiui. Jo aistra konstruoti tokia užkrečianti, kad kareivėlių varis nušvinta auksu, o aliuminio baltumas atrodo kaip tauri sidabro dulksna. Kodėl taip atsitinka? Atsakymo reikėtų ieškoti Romualdo Inčirausko genetikoje, kūrybingoje jo artimųjų aplinkoje, raibuliuojančiose Masčio ežero bangose, Šventosios paviršiumi slenkančioje Aukštaitijos debesijoje ir nerimastingai spurdančioje, laikui nepavaldžioje autoriaus vaizduotės vaikystėje“, – išraiškingai menininko kūrybą komentuoja V. Kinčinaitis.

R. Inčirauskas daug kartų buvo įvertintas tarptautiniu mastu (pelnyti apdovanojimai konkursuose, skirtuose K. Andersenui, Č. Sugiharai, P. Galaunei, K. Donelaičiui. 2005 m. Tarptautiniame konkurse Tel Avive, skirtame „K. Andersenui – 200“, medalis pelnė pagrindinę premiją, o 2016 m. medalis „Boris Šatc – 150“ tarptautiniame konkurse Izraelyje pelnė I premiją). Už originalią šiuolaikinio meno dvasią, orientuotą į daugiasluoksnę lietuvių kultūrą bei tradicijas dailininkas buvo įvertintas ne kartą: 2009 m. jis apdovanotas Dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija (Australija), 2011 m. jo skulptūros kaip valstybės ir tautos savivokai reikšmingos ir lietuviškosios kultūrinės tradicijos savitos interpretacijos pelnė pirmąją Miko J. Šileikio konkurso premiją, 2015 m. dailininkas apdovanotas LDS auksiniu ženkliuku, o 2016 m. – Žemaičio aukso ženkleliu už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką.

„Romualdo Inčirausko medaliai – atskira jo kūrybos dalis, seniai peržengusi tradicines šios srities ribas ir sulaukusi pasaulinio pripažinimo: menininkas yra Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM) narys, laimėjęs pagrindinius prizus daugelyje tarptautinių konkursų. Inčirausko medaliuose dogminės istorinės tiesos neretai tampa netikėtos meninės žaismės objektais. Taip sukuriamas plastinis-poetinis pasakojimas. Jis banguoja ir tęsiasi. Organiškai nenutrūkstama savito braižo jo sukurtų medalių visuma byloja apie iškilmingą ir prabangią istorijos savikūrą ir savigriovą“, – knygoje apie autoritetingą kūrėją rašo dr. Salomėja Jastrumskytė.