spalio 1, 2019
J. Kaučikienė
Rudeninė senjorų išvyka

Kažkada išskaičiau Vaižganto žodžius, skirtus J. Žemaitei: „Tai stambus nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne matomais spinduliais, tik svoriu… Tai rašytoja, sverianti labai daug karatų.“ Šiandien, kai švenčiame Juozo Tumo-Vaižganto garbingą 150 metų gimimo jubiliejų, neabejodami tuos žodžius galime pritaikyti pačiam Vaižgantui (1869–1933).
Gimė Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje (dabar Anykščių kraštas). Kas jis? Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, KUNIGAS. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, dar penki broliai mirė vaikystėje. Juozukas buvo jauniausias, dešimtas vaikas šeimoje. Mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, kurioje neseniai ir apsilankė Trečiojo amžiaus universiteto knygų bičiuliai.

Muziejus sovietmečiu buvo gerokai sunaikintas, ten gyveno net kelios kolūkiečių šeimos. Vėliau vietinių žmonių iniciatyva restauruotas medinis nedidukas pastatas ir jame įrengta ekspozicija apie Vaižganto mokyklinius metus. Seni rudi mokykliniai suolai, molinė krosnis, skambutis, skelbdavęs pamokos bei  pertraukos pradžią ir pabaigą. Nors paties Vaižganto autentiškų daiktų neišlikę, tačiau vietiniai gyventojai sunešė pageltusias nuo laiko pažymių knygeles, sąsiuvinius, knygas. Buvo išties malonu prisiliesti prie išsaugotų šimtmečio relikvijų (ekskursijos vadovas – žurnalistas ir rašytojas Vytautas Bagdonas).
Vaižgantas mokėsi visą gyvenimą, siekdamas tobulumo: Daugpilio realinėje gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje (į kunigus įšventintas 1893 metais). Vaižganto veikla buvo įvairialypė: įsitraukė į lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, palaikė ryšius su Mosėdžio vietos knygnešiais, platino draudžiamą literatūrą, mokė vaikus skaityti, redagavo nelegalius laikraščius. Buvo slaptai sekamas policijos.
12 metų – Kauno Vytauto bažnyčios rektorius. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją. Jam buvo suteikti docento ir garbės daktaro laipsniai. 1921 metais įkūrė Lietuvai gražinti draugiją.
Visa tai mes vienaip ar kitaip žinojome, o ekskursijoje išgirdome daugiau apie jo žmogiškąsias charakterio savybes. Ne veltui sakoma, kad Vaižgantas – mūsų visuomenės sąžinė. Visus žavėjo savo paprastumu, nuoširdumu. Eidamas Laisvės alėja, Vaižgantas katilioką nešdavosi rankose: argi suspėsi prieš visus nukelti?.. Jei batai spausdavo, nesidrovėdavo eiti grindiniu basas. Seminarijoje jis klausydavo klierikų išpažinčių. Buvo atlaidus ir tiesmukas. Jei abejodavo dėl kunigystės, sakydavo: „Nenori – nebūk.“ Kai kartą prieš šventimus baigiamojo kurso alumnas suabejojo pašaukimu, Vaižgantas atrėžė: „Ir čia šūdas, ir ten šūdas. Imk šventimus.“ Ėmęs tukti, bandė numesti svorio. Pasisekė numesti 3 kilogramus. Tada ir gimė posakis: „Vargas alkti, vargas ir ėsti.“
Jo kambario durys buvo atviros visiems. Bet tarp prašančiųjų būdavo ir tokių, kurie padarydavo daug nemalonumų. Tad vieną kartą ant durų atsirado kortelė: „Čia ne bankas, pinigų neskolinu.“ Kai Vaižgantas šventė 60-metį, spaudoje pasirodė nuotrauka: sėdi su sutana, su katilioku ant galvos ir šuneliu Kauku (planuojamas būtent toks paminklas Vaižgantui pastatyti Kaune). Apačioje nuotraukos užrašas: „Ieškojau laimės kitiems ir pats laimingas tapau.“
Vedami apmąstymų, pabuvome ir Malaišiuose, Vaižganto gimtinėje, kur neseniai pastatytas paminklas, išdrožti stogastulpiai.
Neliko pamirštas ir rašytojas Jonas Biliūnas, svajojęs apie laimės žiburį. Lankėmės jo muziejuje Niūronyse. Mus sužavėjo Anykščių krašto gamtovaizdžiai. Neaplenkėme Kalitos kalno, sužinojome apie Šeimyniškėlių piliakalnį ir karalių Mindaugą (pasakojo mūsų klubo narys A. Krikštanas), Kupiškyje ieškojome žemėlapyje nurodytų menininko H. Orakausko skulptūrų, stabtelėjome prie Kupiškio marių, iš tolo gėrėjomės sala „Uošvės liežuvis“. Kilo daug idėjų kitoms išvykoms.

Share Button


vasario 19, 2020

Vasario mėn. Radviliškio viešojoje bibliotekoje po dviejų savaičių įtempto darbo prie kompiuterių skaitmeninio raštingumo pradedančiųjų mokymus „Skaitmeninės technologijos TAU: ateik, […]

vasario 18, 2020

Jau pirmosiomis vasaros dienomis Pakruojo dvaras vėl pražys gėlėmis ir taps gėlėčiausia vieta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje […]

vasario 17, 2020

Išaušusią puikią, saulėtą Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, radviliškiečiai paminėjo su trenksmu – sportiškai ir patriotiškai nusiteikę. Šventinę dieną, […]

vasario 17, 2020

2020 m. vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Šiaulių „Aušros“ muziejus pirmą kartą atvėrė restauruotų Venclauskių namų duris ir […]

vasario 17, 2020

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse tradiciškai pagerbti geriausieji 2019 metų Radviliškio rajono sportininkai. Ceremonijoje, vykusioje Radviliškio miesto kultūros centre, pasidžiaugta […]

vasario 17, 2020

Vasario 16 d. šiauliečiai minėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nepabūgę stipraus vėjo šiauliečiai gausiai rinkosi Prisikėlimo aikštėje, kurioje vyko Šiaulių […]

vasario 13, 2020

Garbės piliečius renka kone visi Lietuvos miestai ir rajonai. Šiaulių miesto garbės piliečiai iš kitų nuo šiol išsiskirs jiems skirto […]

vasario 13, 2020

Vasario mėnesio 11 dieną Šiaulių Dainų progimnazijos jaunieji samariečiai: Deimantė Dubauskaitė, Ema Šiaulytė, Adrija Ainaitė, Gustė Mikalauskaitė, Akvilė Butkevičiūtė, Matas […]

vasario 12, 2020

Vasario 11 d. Viešojoje bibliotekoje į savo užsiėmimą buvo susirinkę radviliškiečiai senjorai, dalyvaujantys TAU knygos bičiulių grupės „Beržė“ veikloje. Tąkart […]

vasario 12, 2020

Radviliškietis Gvidas Dišlė išgarsino Radviliškio miestą Olimpinės karatė Europos jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionate, kuris vyko vasario 7–9 dienomis Budapešte, […]