spalio 1, 2019
J. Kaučikienė
Rudeninė senjorų išvyka

Kažkada išskaičiau Vaižganto žodžius, skirtus J. Žemaitei: „Tai stambus nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne matomais spinduliais, tik svoriu… Tai rašytoja, sverianti labai daug karatų.“ Šiandien, kai švenčiame Juozo Tumo-Vaižganto garbingą 150 metų gimimo jubiliejų, neabejodami tuos žodžius galime pritaikyti pačiam Vaižgantui (1869–1933).
Gimė Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje (dabar Anykščių kraštas). Kas jis? Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, KUNIGAS. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, dar penki broliai mirė vaikystėje. Juozukas buvo jauniausias, dešimtas vaikas šeimoje. Mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, kurioje neseniai ir apsilankė Trečiojo amžiaus universiteto knygų bičiuliai.

Muziejus sovietmečiu buvo gerokai sunaikintas, ten gyveno net kelios kolūkiečių šeimos. Vėliau vietinių žmonių iniciatyva restauruotas medinis nedidukas pastatas ir jame įrengta ekspozicija apie Vaižganto mokyklinius metus. Seni rudi mokykliniai suolai, molinė krosnis, skambutis, skelbdavęs pamokos bei  pertraukos pradžią ir pabaigą. Nors paties Vaižganto autentiškų daiktų neišlikę, tačiau vietiniai gyventojai sunešė pageltusias nuo laiko pažymių knygeles, sąsiuvinius, knygas. Buvo išties malonu prisiliesti prie išsaugotų šimtmečio relikvijų (ekskursijos vadovas – žurnalistas ir rašytojas Vytautas Bagdonas).
Vaižgantas mokėsi visą gyvenimą, siekdamas tobulumo: Daugpilio realinėje gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje (į kunigus įšventintas 1893 metais). Vaižganto veikla buvo įvairialypė: įsitraukė į lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, palaikė ryšius su Mosėdžio vietos knygnešiais, platino draudžiamą literatūrą, mokė vaikus skaityti, redagavo nelegalius laikraščius. Buvo slaptai sekamas policijos.
12 metų – Kauno Vytauto bažnyčios rektorius. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją. Jam buvo suteikti docento ir garbės daktaro laipsniai. 1921 metais įkūrė Lietuvai gražinti draugiją.
Visa tai mes vienaip ar kitaip žinojome, o ekskursijoje išgirdome daugiau apie jo žmogiškąsias charakterio savybes. Ne veltui sakoma, kad Vaižgantas – mūsų visuomenės sąžinė. Visus žavėjo savo paprastumu, nuoširdumu. Eidamas Laisvės alėja, Vaižgantas katilioką nešdavosi rankose: argi suspėsi prieš visus nukelti?.. Jei batai spausdavo, nesidrovėdavo eiti grindiniu basas. Seminarijoje jis klausydavo klierikų išpažinčių. Buvo atlaidus ir tiesmukas. Jei abejodavo dėl kunigystės, sakydavo: „Nenori – nebūk.“ Kai kartą prieš šventimus baigiamojo kurso alumnas suabejojo pašaukimu, Vaižgantas atrėžė: „Ir čia šūdas, ir ten šūdas. Imk šventimus.“ Ėmęs tukti, bandė numesti svorio. Pasisekė numesti 3 kilogramus. Tada ir gimė posakis: „Vargas alkti, vargas ir ėsti.“
Jo kambario durys buvo atviros visiems. Bet tarp prašančiųjų būdavo ir tokių, kurie padarydavo daug nemalonumų. Tad vieną kartą ant durų atsirado kortelė: „Čia ne bankas, pinigų neskolinu.“ Kai Vaižgantas šventė 60-metį, spaudoje pasirodė nuotrauka: sėdi su sutana, su katilioku ant galvos ir šuneliu Kauku (planuojamas būtent toks paminklas Vaižgantui pastatyti Kaune). Apačioje nuotraukos užrašas: „Ieškojau laimės kitiems ir pats laimingas tapau.“
Vedami apmąstymų, pabuvome ir Malaišiuose, Vaižganto gimtinėje, kur neseniai pastatytas paminklas, išdrožti stogastulpiai.
Neliko pamirštas ir rašytojas Jonas Biliūnas, svajojęs apie laimės žiburį. Lankėmės jo muziejuje Niūronyse. Mus sužavėjo Anykščių krašto gamtovaizdžiai. Neaplenkėme Kalitos kalno, sužinojome apie Šeimyniškėlių piliakalnį ir karalių Mindaugą (pasakojo mūsų klubo narys A. Krikštanas), Kupiškyje ieškojome žemėlapyje nurodytų menininko H. Orakausko skulptūrų, stabtelėjome prie Kupiškio marių, iš tolo gėrėjomės sala „Uošvės liežuvis“. Kilo daug idėjų kitoms išvykoms.

Share Button


gruodžio 6, 2019

Kultūros ir paramos tradicijų puoselėtojai gruodžio 3 d. rinkosi į Šiaulių Rotary klubo „Harmonija“ organizuojamą dešimtąjį Kalėdinį paramos vakarą. Valstybiniame […]

gruodžio 5, 2019

Lapkričio 30 d. Prisikėlimo aikštėje įžiebta pagrindinė miesto Kalėdų eglė, šiauliečių jau vadinama Sniego karaliene, kuria šventinę nuotaiką ir primena, […]

gruodžio 4, 2019

2019 m. lapkričio 27 d. į Kuršėnų Stasio Anglickio progimnaziją atvyko Panevėžio rajono Smilgių gimnazijos mokiniai, lydimi mokytojos Mildos Švelnienės. […]

gruodžio 4, 2019

Gruodžio 2 d. Viešojoje bibliotekoje atidaryta dailininkų plenero „Kurkime kartu“ tapybos darbų paroda „Baisogalos dvaro paslaptys“. Ekspozicija žiūrovą įgalina tarsi […]

gruodžio 4, 2019

Net trys Kalėdų Seneliai iš tamsos spąstų išvadavo piktosios raganos Gargazelės užburtą miestą ir įžiebė šviesą žmonių širdyse – po […]

gruodžio 3, 2019

Lapkričio 30 dienos rytmetį Radviliškio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje įvyko mažųjų radviliškiečių ir jų tėvelių susitikimas-praktinis užsiėmimas su Dana Vainauskiene […]

gruodžio 3, 2019

Įprasmindama 2019-uosius, Vietovardžių metus, Radviliškio viešoji biblioteka įgyvendino projektą „Nepareisim kaimų takeliu…“ Jis užbaigtas, Baisogalos seniūnijos Pakiršinio dvaro parke atidengiant […]

gruodžio 2, 2019

Šimtametė Elena Valančienė, gyvenanti Rokonių kaime, Šeduvos miesto seniūnijoje, geros nuotaikos pasitiko ją pasveikinti atvykusius Radviliškio rajono savivaldybės administracijos vadovus, […]

gruodžio 1, 2019

Paskutinį kalendorinio rudens vakarą Šiauliuose buvo iškilmingai įžiebta pagrindinė miesto Kalėdų eglė. Pasidžiaugti miesto puošmena ir švenčių laukimu susibūrė pilna […]

gruodžio 1, 2019

Svarbus senelių atminimas Apie tai, kad Tytuvėnų centre gyvenanti gydytoja Rūta Katrina Juškaitė – partizanų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio […]