Seimo LSDP frakcija: Mašalų gausumo Pietų Lietuvoje reguliavimui turi būti naudojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos

Kraujasiurbiai upiniai mašalai yra itin aktuali problema Pietų Lietuvos gyventojams, gyvenantiems daugiausia ties Nemuno ir Merkio upių baseinais, t.y., Druskininkuose, Varėnoje, Alytuj ir kt. Tai turi neigiamą poveikį jų gyvenimo kokybei ir sveikatai dėl galimų alerginių reakcijų, poilsiautojams ir turizmo sektoriui, žemės ūkiui ir atitinkamai šio regiono ekonomikai, ypatingai birželio mėnesiais. Mašalų gausumo reguliavimo ir mokslinių tyrimų programa efektyviai veikė daugiau nei dešimtmetį, tačiau, panaikinus apskritis ir užklupus ekonominei krizei, ji buvo nutraukta, o mašalų populiacija nuo 2011 iki 2014 metų vėl išaugo beveik 15 kartų.

Tai spaudos konferencijoje „Kraujasiurbių upinių mašalų gausumo reguliavimas Lietuvoje: istorija, dabartinė situacija ir perspektyvos“ Seime spalio 20 d. tvirtino Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė.

Ji pabrėžė, kad nors būtent Aplinkos apsaugos ministerija turėtų pirmiausia reaguoti į šią problemą, o į aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką ji kreipėsi raštu dėl jos sprendimo, tačiau buvo atsakyta, kad tai – savivaldybių reikalas, o ne valstybės masto problema.

Š. m. rugpjūčio 11 d. socialdemokratai Kristina Miškinienė ir Vidas Mikalauskas užregistravo Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo Nr. VIII-2025 4 straipsnio 1 dalies papildymo įstatymo projektą, kuriame siūloma įrašyti tik vieną – 11 punktą, jame nurodant, kad Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos naudojamos „kraujasiurbių upinių mašalų populiacijos pokyčių stebėjimams ir populiacijos reguliavimo priemonėms finansuoti“.

Šis pakeitimas užtikrintų realią galimybę kasmet įvertinti kraujasiurbių upinių mašalų populiaciją ir pagal poreikį finansuoti populiacijos reguliavimo priemones be atskiro Pietų Lietuvos savivaldybių kreipimosi skirti finansavimą. Tai leistų išvengti žalingo kraujasiurbių upinių mašalų ekologinio, ekonominio poveikio ir neigiamos įtakos biologinei įvairovei bei žmonių sveikatai.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys V. Mikalauskas akcentavo, kad žmonės dar gali pasislėpti nuo mašalų, tačiau to padaryti negali gyvūnai (gyvuliai, paukščiai, miško žvėrys, augintiniai): „Jau 4 metai, kai nutrauktas mašalų populiacijos reguliavimo programos finansavimas. Ypač birželį gauname labai daug ūkininkų ir žemės ūkio darbuotojų nusiskundimų – jiems labai sunku dirbti, o mašalai yra labai kenksmingi gyvūnams, būna ir jų kritimų atvejų“.

K. Miškinienė taip pat pabrėžė, kad mašalų gausumo reguliavimo ir tyrimų programai reikėtų nedaug lėšų – 103 tūkst. eurų, ir net nedidelis aparato, naikinančio mašalų lervas, kiekis yra labai efektyvus. V. Mikalausko tvirtinimu, nuo 2016 m. vasario naikinama Aplinkos apsaugos tarnyba, todėl yra rezervas skirti lėšas iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos ir mašalų populiacijos kontrolei bei moksliniams tyrimams, o atitinkamo įstatymo priėmimas įpareigotų Aplinkos ministeriją įgyvendinti šią programą.

Spaudos konferencijoje dalyvausi Gamtos tyrimų centro Vyresnioji mokslo darbuotoja Dr. Rasa Bernotienė papasakojo apie kraujasiurbių upinių mašalų populiacijos reguliavimo ir mokslinių tyrimų istoriją ir dabartinę situaciją: „Kraujasiurbių upinių mašalų problema pietryčių Lietuvoje prasidėjo apie 1980-uosius. Pagrindinė jų rūšis – „Simulium (Byssodon) maculatum Mg.“, kurios seilės ypač toksinės ir alergizuojančios. Jos lervos ir lėliukės Lietuvoje gausiai aptinkamos Nemuno vidupyje (nuo Gardino iki Birštono), ne taip gausiai – Nemuno ir Neries žemupiuose. Suaugėliai krauju maitinasi gegužės – rugpjūčio, o intensyviausiai – birželio mėnesį“.

„Mašalų gausumo reguliavimo programa buvo pradėta 1998 m., naudojant biologinį preparatą, pagamintą entomopatogeninių bakterijų „Bacillus thuringiensis var. Israelensis“ pagrindu. Jis veikia tik kai kurių šeimų dvisparnių vabzdžių lervas, nėra toksiškas kitiems vabzdžiams, bestuburiams ir stuburiniams gyvūnams, vandenyje išlieka trumpai (nuo kelių dienų iki kelių savaičių), todėl jo panaudojimo laikas labai svarbus. Nuo 2011 m. kraujasiurbių upinių mašalų gausumo reguliavimas buvo nutrauktas, o nuo 2012 m. nutrauktas upinių mašalų tyrimų finansavimas“,  – kalbėjo ji.

Dr. R. Bernotienės teigimu, „būtina atsižvelgti į tai, kad net palyginti biologinio preparato mažo kiekio panaudojimas gali užkirsti kelią mašalų gausumo didėjimui Nemune (tai parodė 2010 m. duomenys). Labai svarbu tirti kraujasiurbių upinių mašalų vystymosi tempus ir gausumo kitimo tendencijas (tyrimai turėtų būti pradedami kovo mėnesį), nes tai užtikrintų kokybišką mašalų vertinimo monitoringą, pagelbėtų kuriant kraujasiurbių mašalų gausumo kitimo prognozes bei rekomenduojant gausumo reguliavimo būdus. Šie mašalai taip pat platina ir parazitus, tačiau čia moksliniai tyrimai tik prasidėjo. Tyrimai, vykdomi tik mokslininkų iniciatyva ir lėšomis nėra pakankami mašalų vertinimui, reguliavimui ir prognozėms mūsų šalyje“.

Pirmaisiais biologinio preparato panaudojimo metais, kai jis buvo naudotas tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos teritorijose, kraujasiurbių upinių mašalų lervų gausumas ankstyvą pavasarį Nemune kasmet sumažėdavo apie du kartus ir iki 2005 m.  buvo sumažėjęs daugiau kaip 15 kartų. Nuo 2005 m., kai kraujasiurbių upinių mašalų gausumo reguliavimo priemonės buvo naudotos tik Lietuvos teritorijoje, upinių mašalų lervų gausumas kasmet svyravo nežymiai – jis buvo pakankamai nedidelis, tačiau kasmetinė mažėjimo tendencija nebuvo labai ryški.

Vis dėlto, iki 2011 metų išsiritusių pavasarį lervų gausumas Nemune, lyginant su 1999 metais, jau buvo sumažėjęs beveik 100 kartų. Kraujasiurbių upinių mašalų, puolančių žmones ir gyvulius Pietryčių Lietuvoje puolimo intensyvumas, panašiai kaip ir lervų gausumas, kasmet mažėjo (nuo 356.7 ± 112.6 mašalų, puolančių žmogų, per 10 minučių (1999 metais) iki 4.5 ± 3 per 10 min, (2009 – 2010 metais)). Nuo 2008 metų Pietryčių Lietuvoje nebuvo nė karto registruotas kraujasiurbių upinių mašalų antplūdis – buvo aptinkami tik pavieniai mašalai.

2011 metais kraujasiurbių upinių mašalų lervų gausumas Nemune buvo labai mažas, todėl net nepanaudojus jokių upinių mašalų gausumo reguliavimo priemonių, mašalų puolimo intensyvumas tai metais nebuvo didelis. Nuo 2011 metų kraujasiurbių upinių mašalų lervų tankis Nemune augo ir 2014 m. jau buvo 14,6 karto didesnis nei 2011 m. Jokie upinių mašalų tyrimai Lietuvoje šiuo metu nėra atliekami – duomenys renkami tik asmeninių iniciatyvų dėka.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas akcentavo ekonominį mašalų poveikį šalia Nemuno ir Merkio upių baseinų įsikūrusiems smulkiesiems verslininkams, užsiimantiems kaimo turizmu, vandens baidarių nuoma ir kt.: „Atostogoms ir iškyloms palankų birželį vietos verslininkai netenka turistų ir pajamų. Kitais metais, jei nebus imtasi priemonių, sąlygos mašalams veistis bus dar palankesnės, ir jie gali plisti į kitus Lietuvos regionus. Todėl labai stebina tai, kad Aplinkos ministerija iki šiol visiškai ignoruoja šią problemą“.