Šeštieji Žemaitės skaitymai
Šiais metais lietuvių literatūros klasikei Žemaitei sukako 170 metų. Šį jubiliejų mini visa Lietuva, ne išimtis ir Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka, kurios vardu ji pavadinta. Rugsėjo 22 d. bibliotekoje vyko tradiciniai, šiemet jau šeštieji Žemaitės skaitymai.
Žemaitė – rašytoja, kuri Kelmės kraštui yra labai reikšminga, nes būtent čia, Ušnėnuose, prasidėjo jos didysis kelias į lietuvių literatūrą, į tautinį atgimimą, į kovą už moterų teises. Jos kūryba, anot humanitarinių mokslų daktarės Ramunės Bleizgienės, davė pamatinius vaizdinius moderniai lietuviškai vaizduotei. Labai įvairi ir aktyvi Žemaitės visuomeninė veikla, šiandienos žodžiais tariant, ji savanoriavo visur, kur tik spėjo ir galėjo: šelpė 1863 metų sukilėlius, steigė lietuviškas mokyklas, rinko aukas nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo, dalyvavo moterų judėjime, skaitė labdaringas paskaitas… Visa savo kūryba ir aukojimusi visuomenės labui Žemaitė ugdė tautos savimonę, žadino patriotinius jausmus, buvo ne tik rašytoja, bet ir švietėja, humanistė, laisvamanė.
Šeštuosius Žemaitės skaitymus pradėjo dainininkė Diana Tiškovaitė, atlikusi kompozitoriaus Antano Kačanausko dainą „Vai gražu gražu ant kalno“. Gausiai susirinkusius žiūrovus pasveikino rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja Danutė Genutienė bei bibliotekos direktorė Rita Grišienė.
Pirmajame pranešime „Krikščionybės ir mitologinės vaizduotės dermė Žemaitės kūryboje“, kurį skaitė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentė Eglė Keturakiėnė, Žemaitės kūryba buvo tiriama iš literatūros teologijos ir mito kritikos perspektyvos. Lietuvių literatūros klasikės tekstai rodo įdomų Biblijos interteksto ir mitologinės sąmonės, krikščionybės ir pagonybės susitikimą. Žemaitės kūryboje kritikuojamas dogmatiškas, negyvas tikėjimas, ironiškai vaizduojamas ir pasauliečių, ir kunigų gyvenimo būdas, neatitinkantis Dekalogo principų. Pranešime remtasi trimis Žemaitės apsakymais: „Kelionė į Šidlavą“, „Ieva“ bei „Legenda apie Saliamoną“, kurį temperamentingai žemaičių dounininkų tarme perskaitė Alytaus miesto teatro aktorius Vaidas Praspaliauskas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Dalia Pauliukevičiūtė pranešime „Privalomi klausimai: Žemaitė iš literatūros pamokų“ konstatavo, jog Žemaitės apsakymas „Marti“ yra bene dažniausiai analizuojamas lietuvių literatūros tekstas, o jos veikėjus Katrę ir Vingių šeimyną galima traktuoti, kaip gerai pažįstamus savosios kultūros ženklus. Ilgainiui tapo įprasta, kad „Marčią“ kiekviena karta pirmąsyk atsiverčia per lietuvių literatūros pamokas. Tai vienas kūrinių, turinčių beveik nepertraukiamą pedagoginę istoriją: į mokymosi programas įtrauktas tarpukariu, išlikęs jose sovietiniais metais, tebenagrinėjamas ir šių dienų mokykloje, keičiasi tik jo skaitymo strategijos, kurias pateikia skirtingų laikotarpių vadovėliuose „Marčiai“ keliami privalomieji klausimai.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė žinoma kaip poetė ir rašytoja, išleidusi dešimt knygų. Smagu, kad netrukus pasirodys naujausia rašytojos biografinė knyga „Pasaulis pagal Žemaitę“, kurioje, kaip sakoma anotacijoje, naujai atskleidžiama temperamentingoji, stipraus charakterio literatūros klasikė Julija Žymantienė-Žemaitė. Rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Todėl ir pranešimas, kurį skaitė Aldona Ruseckaitė, vadinosi „Žemaitės drąsa“, nes būtent šį Žemaitės būdo bruožą autorė išskiria kaip vieną pagrindinių: tai ir drąsa gyventi, kurti, mylėti. Jau vaikystėje Julija buvo savarankiška, drąsi mergaitė, vėliau mergina, viena per miškus vežusi drabužius, maistą 1863 m. sukilėliams. Ji savo gyvenimą tvarkė pati, nenusileido motinos prieštaravimui tekėti už baudžiauninko, kurį pamilo, neišsigando sunkaus šeiminio gyvenimo, užaugino būrį vaikų. Būdama 49-erių metų, perskaičiusi kitų autorių prozą „Varpo“ žurnale, turėjo drąsos ištarti lemtingus žodžius: „Didelė čia kupeta! Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!“ Ir tapo lietuvių literatūros klasike. Sulaukusi 65-erių metų, pamilo daug jaunesnį dvaro ūkvedį, drįso jam išpažinti savo jausmus, rašyti intymius laiškus. Būdama 70-ties, nepabūgo plaukti į Ameriką rinkti aukų Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliams, ten skaitė paskaitas, drąsiai pasakojo apie Lietuvos vargus, užsitarnavo didelę pagarbą. Ir kūryboje Žemaitė buvo drąsi, jai nebuvo uždraustų temų, ji nebijojo jokių puolimų, jokios kritikos.
Kelmės mažojo teatro aktorė Rasa Šiaučiūnaitė iš naujausios Aldonos Ruseckaitės knygos „Žemaitės paslaptis“ perskaitė ištrauką „Skarelė“, kurioje iki šių dienų išlikusi Žemaitės skarelė pasakoja ne tik savo istoriją, bet ir kitų „sesių“ istorijas: kur Žemaitė jas pirko ar gavo dovanų, kaip jas ryšėjo… Rašytoja taip mėgo skareles, kad niekas ir jokia proga jos neįkalbėdavo apsisiausti šaliku, užsidėti skrybėlaitę. Skarelė buvo tarsi Žemaitės įvaizdžio simbolis. Todėl skaitymų metu veikė knygų, kitų dokumentų paroda „Balta skarele apsigobus“, kurioje – mergaitės, merginos, moterys ir senolės ryšinčios skarelėmis.
Skaitymuose negalėjęs dalyvauti tytuvėniškis rašytojas, Žemaitės literatūrinės premijos laureatas Vladas Kalvaitis, perdavė dalyviams linkėjimus ir žodžius rašytojai, kuriais jai dėkoja už meilę Tėvynei ir kalbai.
Žemaitės skaitymų pabaigoje Regina Nikė perskaitė vieną „Neparašytą laišką senelei“ iš Vlado Kalvaičio romano „Sustiprinto režimo barakas“, o Diana Tiškovaitė atliko Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“.
