10 vasario, 2023
Darius Tvardauskas ir Indrė Klimkaitė

Skambantis paveldas Antazavės dvare

Vilijos Visockienės nuotr.

Vasario 3 d. Antazavės dvaro bibliotekoje atidaryta senųjų kantičkinių giesmynų paroda ir surengta giesmių valanda su Kriaunų giesmininkėmis ir ansambliu „Gelmės“ iš Rokiškio (vad. Laima Bieliūnienė). Nemaža dalis eksponatų surinkta iš antazaviškių šeimų archyvų, taip pat parodai kantičkas skolino Zarasų muziejus ir bibliotekos. 

„Giesmėmis sutinka, giesmėmis ir palydi – toks būdavo lietuvio kelias per gyvenimą. Giesmes lietuviai giedojo dar pagoniškais laikais, o krikščionybei įsitvirtinant, bažnytinės giedojimo tradicijos susidūrė ir susipynė su liaudiškomis šaknimis“, – pristatydamas parodą ir renginį kalbėjo Antazavės dvaro bibliotekos darbuotojas istorikas Darius Tvardauskas. Terminas „kantičkos“ lietuvio ausyse ir lūpose skamba nuo XIX a., juo vadintos giesmių knygos. Vėliau ir pačios giesmės imtos vadinti kantičkomis. Jų melodijoms įtaką padarė grigališkasis choralas, Vakarų Europos katalikų ir protestantų giesmės bei lietuvių liaudies dainos. Pirmasis lietuviškas katalikiškas giesmynas buvo išleistas 1646 m. jėzuito Saliamono Slavočinskio, jis tapo pagrindu kitiems giesmių rinkiniams. XIX a. pradžioje katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas, vėliau jo „Kantičkas“ pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius. Po 1860 m. leidimuose publikuotos M. Valančiaus, A. Baranausko ir A. Strazdo (gimusio netoli Kriaunų) kurtos, verstos ir redaguotos giesmės, tapusios liaudies giedojimo pagrindu. Kaimuose ir šiandien galima pamatyti giedant iš senų, pageltusių M. Valančiaus „Kantičkų“ ir vėlesnių jų leidimų – tokias pamatėme ir Antazavės svečių giesmininkų rankose.

Tą vakarą Antazavės dvare sumargavo močiučių skaros ir subaltavo tautiniais kostiumais pasirėdžiusių giesmininkių nuometai – ko gero, pirmą kartą nuo dvaro atsidarymo po renovacijos čia įžengė brangiausia, ką turime krikščioniškoje lietuvių kultūroje – senovinių giesmių tradicija. Vita Mačiulienė, daugiau nei 20 metų giedanti su Kriaunų giesmininkėmis, papasakojo, kad proga įvertinti Kriaunose išsaugotą gyvą tradiciją pasitaikė tada, kai kunigo Viliaus Sikorsko iniciatyva buvo kuriamas filmas „Uolų medus“ (2012) apie sakralinio giedojimo tradicijas Lietuvoje. Vyriausia Kriaunų giesmininkė – Aldona Adamonienė, gimusi 1937 metais, o giedoti ją išmokė močiutė – vesdavosi į šermenis, pakasynas, metines. Tais laikais kiekvienas kaimas turėjęs savo giedotojas, o ir tų pačių giesmių melodijos kaimuose neretai skirdavosi. Aldona yra toji, kuri atsimena giesmių gaidas, melodijas. Supratę, koks lobis yra ši gyva tradicija, kriauniškiai pateikė paraišką įtraukti kantičkinį giedojimą į UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašą. Taip pat buvo netikėta išgirsti, kad ankstesniais laikais kantičkų giedotojai Kriaunose netgi pravardes turėdavę pagal tai, koks balsas ar kokią giesmę vesdavo: Švintas Dieve, Dūdela ir kt. Vita Mačiulienė pasidžiaugė, kad Kriaunų kantičkinių giesmių giedotojai aprašyti ir pernai pasirodžiusioje knygoje „Rokiškio krašto etnokultūrinės veiklos trisdešimtmetis“, kurią viešnia padovanojo Antazavės dvaro bibliotekai. Kriauniškių rankose – ne vienos kartos naudoti giesmynai, tikros šeimos relikvijos, branginamos ir saugomos. Vita Mačiulienė pasakojo ir stulbinamą istoriją apie tai, kaip namuose kilęs gaisras, sunaikinęs kone viską, tačiau nepalietęs giesmyno (apdegė tik išorė) ir „mūkelės“ nuo kryžiaus. Tarsi protėvių dvasia apsaugojo šeimos brangenybę… 

Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos ansamblio „Gelmės“ vadovė Laima Bieliūnienė pasakojo, kad jos vadovaujamas kolektyvas, palyginti su Kriaunų giesmininkėmis, dar tiktai „pradinukai“, tačiau mokosi iš senųjų giesmininkių. Moterys nudžiugino klausytojus puikiai derančiais balsais, vingriomis giesmių melodijomis. Kad giliau ir plačiau pažintume kantičkinių giesmių geografiją, sugiedojo mums ir porą žemaitiškų kantičkų, išties kitoniškomis melodijomis. Taip pat prie giesmių labai derėjo ir kanklių garsai. O paskutinė giesmė, sukurta mūsų kraštiečio poeto A. Vienažindžio – „Oi gi gražus gražus tolimasai dangus“ – netgi ašaras klausytojams spaudė. 

Ansamblis „Gelmės“ džiaugiasi turėdamas savo gretose jaunosios kartos atstovę Justiną – muzikos mokyklos mokinė į ansamblį pasiprašė nugirdusi repetuojant moteris, nes ją tiesiog užbūrė senovinės melodijos. O paskui Justiną į ansamblį atėjo ir jos mama, ir močiutė, tad dabar gieda trijų kartų moterys. Justina sakė, kad jos negąsdina ir keistoki senoviniai žodžiai, kurių apstu kantičkinėse giesmėse (čystata, pakajus, loska ir kt.) – ko nežino, pasiklausia vyresnių, o šiaip jau mergina domisi tautos kultūra, dalyvauja etnokultūros olimpiadose. 

Kantičkinių giesmių tradicija žinoma ir Antazavės apylinkėse. Apie tai klausytojams papasakojo antazaviškis Valentinas Andriūnas, giedojęs 60 metų – ir ne tik šermenyse, per laidotuves ar metines, bet ir bažnyčios chore. Tik neseniai nustojo kopti „ant viškų“, nes sveikata nebe ta, tačiau, kaip pats sakė, „pritaria chorui iš apačios“, taip pat per gavėnią gieda Kryžiaus kelio giesmes. „Daug kunigų ir vargonininkų mačiau, – pasakojo giesmininkas, – ir visi buvo geri.“ Valentinas pasidžiaugė, kad ir jo proanūkė turi gerą balsą ir klausą, o jo traukiamas lietuvių liaudies dainas ir romansus galėjome išgirsti po renginio oficialiosios dalies. 

Senosios kantičkinės giesmės – tarsi malda. Tuo įsitikinome klausydami užburiančių melodijų, palydėjusių į gelmes, tekstų, tarsi iliustruojančių biblines istorijas. Kaip minėjo Antazavės Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Vytautas Dagelis, daugelis šias giesmes atsimename iš vaikystės, per giesmę pažinome tikėjimo tiesas, kantičkos trumpino gavėnios vakarus ir stiprino ryšį su šeimos senoliais, tad ir dabar žadina pačius gražiausius prisiminimus. O kad tradicija labai brangi ir neišnykusi, liudijo žibančios klausytojų akys ir atlikėjų giesmėms pritariantys balsai iš salės – gi turime savo tarpe puikių giesmininkų, svarbu, kad nepritrūktų norinčių tradiciją perimti. Gal tam padėtų dažnesni bendruomenių susibūrimai? 

Paroda veiks iki birželio 20 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.


TIC nuotr.
5 birželio, 2023

Birželio 1-ąją, Vaikų gynimo dienos šventėje Laisvės aikštėje Ignalinos rajono turizmo informacijos centras surengė smagią ir įdomią pažintinę emocijų kelionę […]

29 gegužės, 2023

„Pakėliau raibą gegulės plunksną – beržynas užkukavo. Pakėliau pilką vieversio plunksną – arimas užgiedojo. O kai pakėliau vargų kryželį – […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
22 gegužės, 2023

Gegužės 20 d. Utenos r. Užpalių seniūnijoje Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga vyko Lietuvos laisvės kovotojų žuvimo […]

Inesos Dumbravienės nuotr.
11 gegužės, 2023

Kasmet Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka suburia vaikus, jaunimą, mokyklų bendruomenes ir miesto gyventojus švęsti Europos dieną, kuri minima gegužės […]

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia po remonto
10 gegužės, 2023

Tradiciškai gegužės pradžioje  Videniškių (Molėtų r.) Šv. Lauryno bažnyčioje ir vienuolyno muziejuje paminėta palaimintojo Mykolo Giedraičio diena. Šiemet bažnyčioje dar […]

8 gegužės, 2023

Gegužės 6 dieną Palūšės ,,Žvejo krante“ bendruomenę ir bičiulius subūrė jaukus ir saulėtas vasaros sezono atidarymo renginukas. Kaip sakė jį […]

Inesos Dumbravienės nuotr.
2 gegužės, 2023

Balandžio 26 dieną Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje paskaitą „Zarasai prieš 500 metų“ skaitė mokslininkas Stephen Christopher Rowell, Lietuvos istorijos […]

Vitos Juškėnienės nuotr.
27 balandžio, 2023

Nesuklysime zarasietę Danguolę Martinkienę pavadinę Stiklo karoliukų karaliene. Prieš porą metų Skaitytojų aptarnavimo skyriaus stiklo vitrinoje galėjome grožėtis jos biserio […]

25 balandžio, 2023

Paraiškų nustatyti kultūros kelio lygmenį ir jį sertifikuoti vertinimo ekspertų komisija 2023 m. balandžio 12 d. posėdyje vienbalsiai nutarė sertifikuoti […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
25 balandžio, 2023

2023 m. balandžio 16 d. Zarasuose buvo paminėtos prof. Augustino Voldemaro (1883-1942), gyvenusio tremtyje Zarasuose,  140 – osios gimimo bei […]

24 balandžio, 2023

Tęsiame pažintinės informacijos ciklą ,,Aukštaitijos turtai Utenos krašte“, skirtą Aukštaitijos metams. Pagrindinės Utenos gatvės istoriją pasakoja Jūratė Brasiūnienė, Utenos rajono savivaldybės […]

24 balandžio, 2023

Balandžio 22 dieną Linkmenyse (Ignalinos r.) vyko tradicinis pirmosios Lietuvos Respublikos pasienio policijos vaikų, vaikaičių ir provaikaičių susitikimas ,,Vasario 16-osios […]

21 balandžio, 2023

Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka tęsia renginių ciklą ,,Prisėskim ant suolelio ir pasikalbėkim“. Šįkart, prisimenant praėjusią Teatro dieną,  šiltam pokalbiui […]

Laimutis Ragaišis
20 balandžio, 2023

Balandžio 19 dieną vykusiame pirmajame iškilmingame Ignalinos rajono savivaldybės dešimtosios kadencijos (2023-2027 m.) tarybos posėdyje buvo priimtos tarybos narių, mero […]

19 balandžio, 2023

Palangos miesto garbės pilietis prof. habil. dr. Vladas Žulkus Kultūros paveldo departamento apdovanotas KPD medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui”. […]

S. Žiūros nuotr.
18 balandžio, 2023

Gedimino kalną prižiūrintis Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) neketina skųsti jam nepalankaus Apeliacinio teismo sprendimo ir teisinį ginčą laimėjusiai įmonei „Hidroterra“ […]

14 balandžio, 2023

Keli kilometrai iki Didžiasalio, pasukus dešinėn, keliukas nuveda į labai unikalų, vienintelį tokį Ignalinos rajone ir tikrai retą Lietuvoje, kupetinį […]

12 balandžio, 2023

Pagal senuosius papročius pačios didžiausios linksmybės prasideda antrąją šventų Velykų dieną. Ignalinoje ta proga tradiciškai rengiama respublikinė liaudiškos muzikos šventė […]

5 balandžio, 2023

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), atsižvelgdama į viešojoje erdvėje pateiktą informaciją, atliko atsitiktine tvarka atrinktų 23 savivaldybių teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybių […]

Telšių katedros Šv. Barboros altorius_Telšių vyskupijos kurijos nuotr.
4 balandžio, 2023

Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu tvarkomi Telšių Bernardinų vienuolyno ir kunigų seminarijos statinių komplekso Šv. Antano Paduviečio katedros Šventosios Šeimos […]