10 vasario, 2023
Darius Tvardauskas ir Indrė Klimkaitė

Skambantis paveldas Antazavės dvare

Vilijos Visockienės nuotr.

Vasario 3 d. Antazavės dvaro bibliotekoje atidaryta senųjų kantičkinių giesmynų paroda ir surengta giesmių valanda su Kriaunų giesmininkėmis ir ansambliu „Gelmės“ iš Rokiškio (vad. Laima Bieliūnienė). Nemaža dalis eksponatų surinkta iš antazaviškių šeimų archyvų, taip pat parodai kantičkas skolino Zarasų muziejus ir bibliotekos. 

„Giesmėmis sutinka, giesmėmis ir palydi – toks būdavo lietuvio kelias per gyvenimą. Giesmes lietuviai giedojo dar pagoniškais laikais, o krikščionybei įsitvirtinant, bažnytinės giedojimo tradicijos susidūrė ir susipynė su liaudiškomis šaknimis“, – pristatydamas parodą ir renginį kalbėjo Antazavės dvaro bibliotekos darbuotojas istorikas Darius Tvardauskas. Terminas „kantičkos“ lietuvio ausyse ir lūpose skamba nuo XIX a., juo vadintos giesmių knygos. Vėliau ir pačios giesmės imtos vadinti kantičkomis. Jų melodijoms įtaką padarė grigališkasis choralas, Vakarų Europos katalikų ir protestantų giesmės bei lietuvių liaudies dainos. Pirmasis lietuviškas katalikiškas giesmynas buvo išleistas 1646 m. jėzuito Saliamono Slavočinskio, jis tapo pagrindu kitiems giesmių rinkiniams. XIX a. pradžioje katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas, vėliau jo „Kantičkas“ pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius. Po 1860 m. leidimuose publikuotos M. Valančiaus, A. Baranausko ir A. Strazdo (gimusio netoli Kriaunų) kurtos, verstos ir redaguotos giesmės, tapusios liaudies giedojimo pagrindu. Kaimuose ir šiandien galima pamatyti giedant iš senų, pageltusių M. Valančiaus „Kantičkų“ ir vėlesnių jų leidimų – tokias pamatėme ir Antazavės svečių giesmininkų rankose.

Tą vakarą Antazavės dvare sumargavo močiučių skaros ir subaltavo tautiniais kostiumais pasirėdžiusių giesmininkių nuometai – ko gero, pirmą kartą nuo dvaro atsidarymo po renovacijos čia įžengė brangiausia, ką turime krikščioniškoje lietuvių kultūroje – senovinių giesmių tradicija. Vita Mačiulienė, daugiau nei 20 metų giedanti su Kriaunų giesmininkėmis, papasakojo, kad proga įvertinti Kriaunose išsaugotą gyvą tradiciją pasitaikė tada, kai kunigo Viliaus Sikorsko iniciatyva buvo kuriamas filmas „Uolų medus“ (2012) apie sakralinio giedojimo tradicijas Lietuvoje. Vyriausia Kriaunų giesmininkė – Aldona Adamonienė, gimusi 1937 metais, o giedoti ją išmokė močiutė – vesdavosi į šermenis, pakasynas, metines. Tais laikais kiekvienas kaimas turėjęs savo giedotojas, o ir tų pačių giesmių melodijos kaimuose neretai skirdavosi. Aldona yra toji, kuri atsimena giesmių gaidas, melodijas. Supratę, koks lobis yra ši gyva tradicija, kriauniškiai pateikė paraišką įtraukti kantičkinį giedojimą į UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašą. Taip pat buvo netikėta išgirsti, kad ankstesniais laikais kantičkų giedotojai Kriaunose netgi pravardes turėdavę pagal tai, koks balsas ar kokią giesmę vesdavo: Švintas Dieve, Dūdela ir kt. Vita Mačiulienė pasidžiaugė, kad Kriaunų kantičkinių giesmių giedotojai aprašyti ir pernai pasirodžiusioje knygoje „Rokiškio krašto etnokultūrinės veiklos trisdešimtmetis“, kurią viešnia padovanojo Antazavės dvaro bibliotekai. Kriauniškių rankose – ne vienos kartos naudoti giesmynai, tikros šeimos relikvijos, branginamos ir saugomos. Vita Mačiulienė pasakojo ir stulbinamą istoriją apie tai, kaip namuose kilęs gaisras, sunaikinęs kone viską, tačiau nepalietęs giesmyno (apdegė tik išorė) ir „mūkelės“ nuo kryžiaus. Tarsi protėvių dvasia apsaugojo šeimos brangenybę… 

Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos ansamblio „Gelmės“ vadovė Laima Bieliūnienė pasakojo, kad jos vadovaujamas kolektyvas, palyginti su Kriaunų giesmininkėmis, dar tiktai „pradinukai“, tačiau mokosi iš senųjų giesmininkių. Moterys nudžiugino klausytojus puikiai derančiais balsais, vingriomis giesmių melodijomis. Kad giliau ir plačiau pažintume kantičkinių giesmių geografiją, sugiedojo mums ir porą žemaitiškų kantičkų, išties kitoniškomis melodijomis. Taip pat prie giesmių labai derėjo ir kanklių garsai. O paskutinė giesmė, sukurta mūsų kraštiečio poeto A. Vienažindžio – „Oi gi gražus gražus tolimasai dangus“ – netgi ašaras klausytojams spaudė. 

Ansamblis „Gelmės“ džiaugiasi turėdamas savo gretose jaunosios kartos atstovę Justiną – muzikos mokyklos mokinė į ansamblį pasiprašė nugirdusi repetuojant moteris, nes ją tiesiog užbūrė senovinės melodijos. O paskui Justiną į ansamblį atėjo ir jos mama, ir močiutė, tad dabar gieda trijų kartų moterys. Justina sakė, kad jos negąsdina ir keistoki senoviniai žodžiai, kurių apstu kantičkinėse giesmėse (čystata, pakajus, loska ir kt.) – ko nežino, pasiklausia vyresnių, o šiaip jau mergina domisi tautos kultūra, dalyvauja etnokultūros olimpiadose. 

Kantičkinių giesmių tradicija žinoma ir Antazavės apylinkėse. Apie tai klausytojams papasakojo antazaviškis Valentinas Andriūnas, giedojęs 60 metų – ir ne tik šermenyse, per laidotuves ar metines, bet ir bažnyčios chore. Tik neseniai nustojo kopti „ant viškų“, nes sveikata nebe ta, tačiau, kaip pats sakė, „pritaria chorui iš apačios“, taip pat per gavėnią gieda Kryžiaus kelio giesmes. „Daug kunigų ir vargonininkų mačiau, – pasakojo giesmininkas, – ir visi buvo geri.“ Valentinas pasidžiaugė, kad ir jo proanūkė turi gerą balsą ir klausą, o jo traukiamas lietuvių liaudies dainas ir romansus galėjome išgirsti po renginio oficialiosios dalies. 

Senosios kantičkinės giesmės – tarsi malda. Tuo įsitikinome klausydami užburiančių melodijų, palydėjusių į gelmes, tekstų, tarsi iliustruojančių biblines istorijas. Kaip minėjo Antazavės Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Vytautas Dagelis, daugelis šias giesmes atsimename iš vaikystės, per giesmę pažinome tikėjimo tiesas, kantičkos trumpino gavėnios vakarus ir stiprino ryšį su šeimos senoliais, tad ir dabar žadina pačius gražiausius prisiminimus. O kad tradicija labai brangi ir neišnykusi, liudijo žibančios klausytojų akys ir atlikėjų giesmėms pritariantys balsai iš salės – gi turime savo tarpe puikių giesmininkų, svarbu, kad nepritrūktų norinčių tradiciją perimti. Gal tam padėtų dažnesni bendruomenių susibūrimai? 

Paroda veiks iki birželio 20 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.


23 vasario, 2024

Praėjusią savaitę sulaukusi sunerimusios vietos bendruomenės kreipimosi dėl prastėjančios Stelmužės ąžuolo būklės, kurią sukėlė netinkamai įrengtos atramos, Zarasų savivaldybė kreipėsi […]

19 vasario, 2024

Vasario 16-ąją muziejininkei, fotografei, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos mokslinio ir dvasinio palikimo tyrinėtojai, Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordino veiklų puoselėtojai, aktyviai visuomenininkei […]

15 vasario, 2024

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija  išrinko 2024 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatus. Tarp […]

15 vasario, 2024

Vasario 15 d. 16 val. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro išvežamos už akcijos „Ukrainos kultūra neturi kuo gintis“ metu […]

13 vasario, 2024

Kauno rotušė išgyvena vienus didžiausių pokyčių per visą savo istoriją. Pastato restauravimo ir pritaikymo muziejinei funkcijai darbai jau eina į […]

9 vasario, 2024

Lietuvos apeliacinis teismas iš dalies tenkino akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą ir konstatavo, kad UAB „Agromena lt“ ir BĮ […]

8 vasario, 2024

Po daugiau nei 5 metus trukusių tvarkybos ir restauravimo darbų pristatyti rekonstruoti Sapiegų rūmai. Jų rekonstrukcijos ir aktualizavimo projektą kuravo […]

6 vasario, 2024

Į žiemiškai saulėtą Ignaliną vasario 2 dieną atskriejo spalvingi ir triukšmingi ,,Aitvarai“ – Klaipėdos universiteto absolventų mokyklinių teatrų festivalis. Šis […]

3 vasario, 2024

Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje iki 2024 m. vasario 9 d. eksponuojamos dvi meno parodos –neįprastos, bet šviesios, jautrios, pasakojančios […]

1 vasario, 2024

Per praėjusius metus naujais objektais gerokai pasipildė KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo inventoriaus bazė – 2023 m. įrašyti 822 objektai. Daugiausiai […]

Augustės Labenskytės nuotr.
31 sausio, 2024

Sausio 25 dieną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvaro istorijos muziejuje (Radviliškio r.) vykusi aktuali mokslinė ir praktinė konferencija „Istorinių […]

31 sausio, 2024

Šiandien Susisiekimo ministerijoje buvo pasirašyta „amžiaus statybomis“ praminto kelio Vilnius-Utena rekonstravimo sutartis. Spaudos konferencijos metu pranešta, jog jau kovo mėnesį […]

31 sausio, 2024

Pastaraisiais metais drastiškai pasikeitus geopolitinei situacijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parke įsikūręs memorialas įgauna naują […]

26 sausio, 2024

Jau ne vienerius metus bendradarbiaujantys Molėtų turizmo ir verslo informacijos bei Utenos turizmo informacijos centrai naujus metus pradėjo dar vienu […]

20 sausio, 2024

  Utenos dvaras – svarbus kultūros paveldo objektas. Senasis dvaras matė ir šilto ir šalto – tam tikrais istoriniais periodais […]

17 sausio, 2024

Sausio 12 d. vakare Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyko knygos „Šilutės Hugo Šojaus muziejus, dvaras, parkas – verta atrasti“ pristatymas. […]

16 sausio, 2024

Gruodžio pradžioje Zarasuose oficialiai ėmė veikti 3 kilometrų lygumų slidinėjimo trasa, kurią įrengė Viešoji įstaiga Kūno kultūros ir laisvalaikio centras. […]

16 sausio, 2024

Praėjusią savaitę Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje (Trakų g. 9) buvo pristatyti beveik dešimtmetį trukę skliautų tapybos […]

15 sausio, 2024

Ne viena Lietuvos savivaldybė yra priversta didinti įmokas už atliekų tvarkymą. Tai yra neišvengiama, nes atliekų tvarkymo sistema yra susijusi […]

10 sausio, 2024

2024 metų sausio 10 dieną Antazavės dvaro bibliotekoje pradėjo veikti paroda ,, XX a. I pusės vadovėliai” iš Zarasų viešosios […]