Tarp knygų ir bičių

48-uosius darbo bibliotekoje metus pradėjo krakietė Lilija Usevičienė. Ir nė karto nesuabejojo savo profesijos reikalingumu. Paprasta, nestokojanti veiklos, nemėgstanti girtis ir tuščiažodžiauti – tokia Kėdainių rajono Savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Krakių filialo vyr. bibliotekininkė šiandien.

Kas mamai nepavyko, tai  pasiekė dukra

L. Usevičienės gimtinė – Krakės. Jai tebuvo pusę metukų, kai mirė tėvelis. Antrą kartą ištekėjusi mama pagimdė kitą dukrą. Tuo metu Lilijai jau buvo 13 metų. Amžiaus skirtumas nesutrukdė joms tapti labai artimoms. Patėvis irgi stengėsi neišskirti mergaičių. L. Usevičienė su Vilniuje gyvenančia ir ten mokytojaujančia Rolanda Dancevičiene tebepalaiko nuoširdžios giminystės ryšius.

Baigus Krakių vidurinę mokyklą Lilijai nepavyko įstoti į Vilniaus pedagoginį institutą, kur būtų studijavusi anglų kalbą. Išbandyti laimę nusprendė kitais metais. Maždaug tuo metu Lilijos mama, dirbusi mokytoja, užsuko į apylinkės tarybą. Joje dirbančios moterys pasiūlė: kad neprabėgtų metai veltui, Lilijai vertėtų padirbėti Rūkų bibliotekoje.

Rūkai – už 6 kilometrai nuo Krakių. Tokį atstumą, kai sniego užpustytą kelią neįveikdavo autobusai, turėdavo nueiti pėsčiomis. Pati biblioteka, prastai sumūrytas pastatas, atrodė vėjo perpučiamas, prastai laikė šilumą. Užtat čia karališkai jautėsi žiurkės ir pelės. Lilijai pačiai teko kamšyti skyles. O pradinės mokyklos name įsikūrusią biblioteką vis perkeldavo į kitą vietą, galiausiai – į nebeveikusią parduotuvę.

Taip Rūkuose prabėgo 13 metų. Juose bedirbdama, Lilija sugebėjo neakivaizdiniu būdu įsigyti bibliotekininkės kvalifikaciją Vilniaus kultūros mokykloje. Kartu užpildė žinių spragas.

Įdomiausia tai, kad L. Usevičienės dukra Airida mokytojauja Krakių Mikalojaus Daukšos gimnazijoje ir moko anglų kalbos. Vadinasi, jeigu įgyvendinti svajonės nepavyko mamai, tai sugebėjo jos dukra.

Šviestis ir semtis žinių – į biblioteką

Jau 34 metai L. Usevičienė dirba Krakių bibliotekoje. Laisva vieta joje atsirado susirgus tuometinei bibliotekininkei. Kaimo bibliotekos – kaip kokios podukros.  Atėjus dirbti, ji veikė apylinkės tarybos pastate, paskui kilnojo į vaikų darželį ir kultūros centrą. Galiausiai grįžo į senąją vietą, tik dabar – į seniūnijos pastatą. Čia pakankamai geros sąlygos dirbti.

Bibliotekos knygų fonde – apie 8 tūkstančius popieriuje spausdintų leidinių. Jos aptarnaujamame mikrorajone – 900 gyventojų, įskaitant ir aplinkinius kaimus. Biblioteka turi 310 skaitytojų. Tai nuo mokyklinio iki gana garbaus amžiaus šio krašto žmonės, skaitantys labai įvairaus turinio knygas. Neužsiguli kriminaliniai ir meilės romanai, nebijo išsinešti  psichologinių, istorinius dalykus aprašančių kūrinių. Ateina pavartyti laikraščių ir žurnalų, kadangi užsiprenumeruoti juos leidžia ne kiekvieno piniginė. Užsuka pasėdėti prie kompiuterio. Praveria duris ir bėdų užspausti. Tokiems reikia padrąsinančio žodžio ar dalykiško patarimo. Pasitaiko norinčių kažkuo pasidžiaugti, pasidalinti  netikėtai užklupusia laime.

Antai Ksavera Kripienė, jau pensinio amžiaus , atvažiuoja iš Pašušvio kaimo, nors ten irgi yra biblioteka. Tai labai sena Krakių bibliotekos skaitytoja. Pasikeisti knygų ją atveža sūnus.

O krakiškei Valerijai Krilienei, 1929 metų gimimo, kai pati nebevaikšto, pakeisti  knygų užsuka dukra. Senolė nurodo, kokias  norėtų turėti.

Zuzana Krilienė – irgi iš Krakių, taip pat garbaus amžiaus, bet itin šviesaus proto. Sunkiai sergančiai jau sunkoka tempti knygas namo.

Jonas Čepas buvo pirmasis L. Usevičienės skaitytojas,  jai pradėjus dirbti Rūkų bibliotekoje. Persikėlus dirbti į Krakių biblioteką, Jonas irgi tapo jos skaitytoju. Telefonu paskambindavo, kokių knygų pageidautų, o jas pristatydavo laiškininkė. Neseniai J. Čepas dar keitėsi knygas. Bet ligotą žmogų jau paguldė į slaugos ligoninę.

L. Usevičienė nepamiršo paminėti Krakių gydytojos Rūtos Mandravickienės pavardės. Nors medikė dirbti ir gyventi į Krakius atvyko ne per seniausiai, tačiau jau tapo aktyvia bibliotekos lankytoja. Pasikeisti knygos ateina ir buvusi Krakių ambulatorijos vyr. gydytoja Regina Riškienė.

Kiek leidžia laikas, skaito ir bibliotekininkė L. Usevičienė. Jos vyras Henrikas daugiau domisi periodine spauda, jam rūpi, kaip išspręsti kryžiažodžius. 

Suviliojo bitininkavimu

Lilija ir Henrikas Usevičiai, sukūrę šeimą prieš 44 metus, turi nuosavą namą Krakėse, o prie jo – sodas, daržai. 24 arus užima  sodyba.  Usevičiai bandė ūkininkauti, vystyti galvijininkystę. Tai buvo apskritus metus užimantis verslas. Už pieno kilogramą supirkėjai mokėjo keliolika centų, kai už tokio pat svorio nugriebto parduotuvėje turėjo  pakloti apie eurą. Krakiškiai suprato , kad verčiau atsidėti vien bitininkavimui.

O jų bitininkavimo pradžia buvo tokia. Biblioteka turėjo aistringą skaitytoją – bitininką Gytį Augustinavičių iš Pašušvio. L. Usevičienė, apsilankius jam, prašydavo atvežti ir medaus. Kartą jis, stovėdamas tarp knygų lentynų, tare jai: „Kodėl  negalite pabitininkauti jūs patys ir kodėl jums pirkti medų? Sėdėdama tarp knygų, tai išmoksite teoriškai, o praktiškai pamokysiu aš“.

Nors pats G. Augustinavičius turėjo didžiulį bityną, tačiau savo pažado laikėsi. Kaip bitininkauti, mokymas tęsėsi nuo pavasario iki rudens. Pirmą bičių spiečių padovanojo jis, kitą jau įsigijo Lilija. Bitininkavimo paslaptis nesunkiai iš jos perėmė vyras Henrikas.

Usevičiai laiko 50 bičių avilių. Bitynas – per tris vietas. Šie metai jiems buvo neblogi. Vidutiniškai iš avilio  prikopė 25 kg natūralaus medaus.

Lieja ir parduoda žvakes

Būdama maža Lilija matė, kaip jos senelė ir dėdė, tarnavęs zakristijonu Krakių bažnyčioje, liejo žvakes. Teko ir jai  kočioti vašką. Turint savo vaško, kilo mintis pačiai pabandyti. Pradėjo nuo žvakučių. Nusipirko joms formą. Pirmoji velykinė žvakutė atrodė kaip kiaušinis su gėlytėmis.

Šiandien L. Usevičienė – sertifikuotų tautinio paveldo amatų meistrė, tautodailininkė (lietinės ir lipdytinės žvakės). Gamina apie 200 formų žvakių. Pati jas lieja,  apie jų gamybą retsykiais pasakoja vaikams. Pagamino ir proginę žvakę, skirtą Krakių 600 metų jubiliejui.

Žvakėmis prekiauja mugėse – nuo Vilniaus iki Telšių. Jose dalyvauja su vyru Henriku. Pakeliui aplanko įžymiąsias Lietuvos vietas.

Išsinuomojus patalpas Kėdainiuose, atidarė parduotuvę „Bičių pasaulis“. Joje prekiauja ir žvakėmis. Prekyba čia užsiima Usevičių marti Renata. Taip uošviai jai sukūrė darbo vietą.

Lilija ir Henrikas Usevičiai išaugino sūnų Aurimą ir dukrą Airidą. Jie yra puikūs padėjėjus prie bičių. Sulaukė 4 anūkų. Vyriausiajam jų – 21 metai,  iš trijų anūkių jauniausiai – 6 metai.