Teisinė apsauga suteikta generolo S.Žukausko gimtinės atmintinai vietai
Kultūros paveldo departamento Penktoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į Kultūros vertybių registrą įrašė pirmojo Lietuvos kariuomenės vado, generolo Silvestro Žukausko gimtinės atmintiną vietą Pakruojo rajone, Lygumų seniūnijoje, Dovainiškio kaime. Šiam objektui teisinė apsauga suteikta dėl istorinių ir memorialinių vertingųjų savybių.
„Lietuvos kariuomenė ─ lemiamas mūsų valstybingumo ir teritorinio vientisumo atkūrimo veiksnys. Pagerbdami pirmojo Lietuvos kariuomenės vado, vieno iš Lietuvos kariuomenės organizatorių S.Žukausko atminimą, įamžiname atliktų jo žygdarbių istorinę prasmę. Tegul ši atminimo vieta liudija didžiulius generolo S.Žukausko nuopelnus Tėvynei“, ─ sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Silvestras Žukauskas (1860 – 1937) – Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas, generolas. Baigė Marijampolės gimnazijos 6 klases. 1883–1884 m. mokėsi Vilniaus karo mokykloje. Nors iš pradžių jis savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę, tačiau demobilizavus Rusijos imperijos armiją, 1918 m. per Kijevą grįžo į Lietuvą. Buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės organizatorių. Tų pačių metų gruodžio 10 d. paskirtas Krašto apsaugos ministru, tačiau dėl ligos (šiltinės) netrukus atleistas iš pareigų. Gydėsi Gardine.
Paskirtas Generalinio štabo viršininku 1919 m. balandį, nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę kovai su bolševikais. Tų pačių metų gegužę tapo Vyriausiuoju kariuomenės vadu. Jam vadovaujant, buvo suplanuota ir sėkmingai įvykdyta Kurklių-Panevėžio operacija, kurios metu išvaduoti Ukmergė ir Panevėžys. Pasižymėjusiems kariams apdovanoti jis įsteigė ordiną „Už Tėvynę“, kuris prezidento Antano Smetonos įsaku pavadintas Vyčio Kryžiumi, o vėliau tapo Vyčio Kryžiaus ordinu.
Tarp S.Žukausko nuopelnų ─ ir Kupiškio-Utenos operacija, kurios metu užimti Biržai, Nemunėlio Radviliškis, Utena, o bijodami apsupimo bolševikai pabėgo ir iš Kupiškio. Tęsiant puolimą, užimti Obeliai ir pasiekta Dauguva. Lietuvos kariuomenė galėjo pradėti kovas su bermontininkais. 1919 m. rugsėjį S.Žukauskas paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Vėliau kaip KAM atstovas tapo Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Antantės atsiųstoje prancūzų generolo A. Niselio vadovaujamoje komisijoje, prižiūrėjusioje vokiečių ir bermontininkų išsikraustymą iš Pabaltijo. 1920 m. ─ vėl Vyriausiasis kariuomenės vadas. Aktyviai dalyvavo likviduojant Kauno įguloje kilusio sukilimo padarinius. Jam suteiktas generolo laipsnis.
Dalyvavo ir Nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų dalinių puolimą prie Giedraičių ir Širvintų. Po metų paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Krašto apsaugos ministro. 1926 m. paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos pirmininku, vėliau laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. 1928 m. sausį paleistas į atsargą. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, tapo „Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės“ steigėju ir nominaliu jos vadovu.
Pelnęs daugybę apdovanojimų, S.Žukauskas mirė 1937 m. lapkričio 26 d. Davalgonių dvare, palaidotas Kauno miesto kapinėse. Kapinės sovietmečiu likviduotos, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Praėjus metams nuo jo mirties, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas – ant Lietuvos lauko akmenų pjedestalo iš šovinių tūtelių nulietas biustas. Sovietmečiu biustas nugriautas, atstatytas 1990 m. vasario 16 d. Tais pačiais metais Dainavos mikrorajone buvusi Prano Eidukevičiaus gatvė pavadinta jo vardu. 1995 m. lapkritį atidengtas paminklas Silvestro Žukausko gimtinės vietai atminti.
