Trečdalis vaikų niekada nėra priėmę sprendimo, kurio pasekmės truktų ilgiau nei valandą
Mes gyvename iliuzijoje, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai savarankiški. Jie kasdien priima šimtus smulkių sprendimų. Patys pasirenka vaizdo įrašą, patys nusprendžia, kokį žaidimą žaisti, tačiau visa ši pasirinkimų gausa slepia didžiulį psichologinį deficitą. Vaikų raidos specialistai pastebi stulbinančią tendenciją. Apie trečdalis šiuolaikinių vaikų iki pat paauglystės niekada nėra priėmę sprendimo, kurio pasekmės truktų ilgiau nei vieną valandą. Jų pasaulis sukonstruotas taip, kad bet kokią klaidą galima ištaisyti vienu mygtuko paspaudimu arba greitu tėvų įsikišimu.
Skaitmeninėje erdvėje ir modernioje buityje karaliauja mikrosprendimai. Jei vaizdo žaidime pasirinkai blogą strategiją, tavo personažas žūsta ar automobilis nuvažiuoja nuo kelio, bet tu iškart pradedi lygį iš naujo. Žaidimas nebaudžia tavęs laukimu. Jei internete rastas vaizdo įrašas pasidaro nuobodus, tu tiesiog brauki pirštu per ekraną ir gauni naują. Nėra jokios priežasties ir pasekmės grandinės, kuri tęstųsi iki kito ryto. Vaikas pripranta prie greito atlygio ir dar greitesnio klaidų atleidimo.
Makrosprendimai reikalauja planavimo, kantrybės ir gebėjimo numatyti ateitį. Šiame patogiame pasaulyje rimtesnių sprendimų priėmimo praktikos vaikams tiesiog nebelieka. Prie šio emocinio deficito stipriai prisideda ir gerų norų vedini tėvai.
Jei vaikas nusprendė neimti striukės, mes slapta įsimetame ją į savo krepšį. Jei jis pamiršo namų darbus, mes metame visus savo reikalus ir skubame atvežti sąsiuvinį į mokyklą. Vaikas padaro sprendimą, bet mes sugeriame jo pasekmes. Taip augantis žmogus praranda galimybę pajausti savo pasirinkimų fizinį ir emocinį svorį. Jis išmoksta, kad blogas sprendimas sukelia tik trumpą tėvų pamokslą ar nepasitenkinimą. Tikrosios fizinės ar socialinės pasekmės jo niekada nepasiekia.
Mokykla šios problemos neišsprendžia, nes ten visi sprendimai yra kruopščiai suplanuoti suaugusiųjų. Vaikui nereikia galvoti, ką jis veiks po trijų valandų, nes tvarkaraštis tai jau nusprendė už jį. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai vaikas atsiduria laukinėje gamtoje. Vasaros stovykla yra visiškai kita ekosistema. Čia negalima paspausti perkrovimo mygtuko. Čia nebegalima paskambinti mamai, kad ji atvežtų pamirštą daiktą. Vaikų vasaros stovykla „Basakojis“ ir kitos panašios atviros lauko erdvės natūraliai sukuria aplinką, kurioje laikas teka tiesiogiai, o pasirinkimai turi labai konkretų išliekamąjį svorį.
Jei žygio pradžioje nusprendei neapsiauti patogių batų, nes jie tau pasirodė negražūs, šis sprendimas pasivys po kelių valandų. Tu jausi kiekvieną nutrintą pūslę ir kiekvieną akmenuką. Pasekmė bus tavo ir tik tavo. Įsivaizduokite paprastą situaciją su paskirtais užkandžiais. Pavyzdžiui, stovykloje vaikas gauna nedidelį skanėstų davinį kelioms dienoms. Savo įprastoje aplinkoje vaikas puikiai žino, kad suvalgęs viską iškart, vėliau vis tiek galės išprašyti tėvų nupirkti dar.
Stovykloje tai nebegalioja. Jei jis nusprendžia suvalgyti visus savo sausainius pirmąjį vakarą, jis patiria didžiulį džiaugsmą, tačiau antrąjį vakarą prie laužo jis sėdi tuščiomis rankomis, kol kiti vaikai vis dar mėgaujasi savo sutaupytais skanėstais. Tai yra standartinis makrosprendimo pavyzdys. Vaikas pamato tiesioginį ryšį tarp savo antradienio vakaro euforijos ir trečiadienio vakaro nusivylimo, jo sprendimas šįkart truko ilgiau nei valandą ir jis yra priverstas su juo gyventi toliau. Toks sprendimo priėmimas ir iš jo atėjusios pasekmės vaiką išmokys nepalyginamai geriau.
Kitas puikus sprendimų priėmimo pavyzdys yra komandinės užduotys gamtoje. Vadovai liepia pastatyti pastogę nakčiai, nes prognozuojamas stiprus lietus. Grupė vaikų nusprendžia, kad statybos yra labai nuobodžios. Jie paskuba, atlieka darbą atmestinai ir nubėga žaisti. Sprendimas priimtas greitai ir impulsyviai. Pasekmės ateina naktį, kai pradeda lyti ir vanduo ima lašėti ant jų pačių miegmaišių. Būtent tada jauno žmogaus smegenyse įvyksta svarbus lūžis. Vaikas guli drėgnoje palapinėje ir supranta, kad ši nemaloni situacija yra tiesioginis jo paties poelgio rezultatas. Jei būtų vietoje žaidimo gamtoje pasirinkęs ilgiau statyti palapinę, netektų kęsti drėgmės palapinėje. Dabar jis patiria ilgalaikę fizinę pasekmę. Šis suvokimas yra žymiai vertingesnis už bet kokį suaugusiųjų mokymą apie atsakomybę.
Pradžioje toks tiesioginis susidūrimas su realybe vaikams dažniausiai sukelia didžiulį nepasitenkinimą. Jie pyksta. Jie bando kaltinti aplinkybes, stovyklos vadovus ar tiesiog prastą orą. Jie vis dar iš inercijos tikisi, kad kažkas stebuklingai ateis ir išspręs jų sukurtą problemą. Bet gelbėtojų šį kartą nebus. Kai jie tai supranta, įvyksta tikras stebuklas. Vaikišką frustraciją pamažu pakeičia prabundantis atsakomybės jausmas. Smegenys pradeda kurti naujus neuronų ryšius. Vaiko vykdomosios funkcijos, kurios atsakingos už ilgalaikį planavimą ir impulsų kontrolę, gauna pačią geriausią patirtį. Jis pagaliau supranta, kad jo šiandieniniai veiksmai turi ateitį. Jis suvokia, kad laikas eina į priekį ir neša jo sprendimų vaisius.
Šis tolimesnės perspektyvos suvokimas yra ypatingai svarbus ir formuojant socialinius santykius. Mokykloje vaikai dažnai elgiasi impulsyviai. Po pamokų visi išsiskirsto namo, o kitą dieną viskas tarsi prasideda iš naujo. Stovykloje bendravimas yra ištisinis ir nepertraukiamas. Jei antradienio rytą tu buvai savanaudis ir atsisakei padėti komandos draugui, trečiadienio popietę tu gali tiesiog nerasti partnerio plaukimui baidarėmis ar kitai komandinei užduočiai. Tavo socialinis elgesys turi išliekamąsias pasekmes. Vaikai greitai perpranta šią dinamiką. Jie pradeda galvoti, kaip jų pasakyti žodžiai paveiks visos grupės nuotaiką po kelių valandų. Jie mokosi investuoti į santykius ilgalaikėje perspektyvoje, o ne tik siekti greito pripažinimo čia ir dabar.
Daugybė psichologijos tyrimų patvirtina, kad natūralių pasekmių patyrimas yra esminis faktorius ugdant brandžią asmenybę. Vaikai, kurie gauna progą patys pajusti savo pasirinkimų svorį, užauga kur kas labiau pasitikintys savimi. Jie žino, kad gali suklysti, bet taip pat žino, kad gali tą klaidą išgyventi ir iš jos pasimokyti. Tai sukuria vidinę ramybę, kurios neįmanoma įskiepyti jokiais tėvų padrąsinimais ar pagyrimais. Kai mes, kaip tėvai, atimame iš vaikų teisę priimti prastus sprendimus, mes atimame ir jų teisę išmokti priimti ir gerus sprendimus
Vaikui grįžus namo po tokios intensyvios patirties, tėvai labai dažnai pastebi neįtikėtinus kasdienio elgesio pokyčius. Vaikas, kuris anksčiau nesugebėdavo susiruošti mokyklai be nuolatinio raginimo ir priminimų, staiga pradeda pats krautis kuprinę iš vakaro. Jis pradeda savarankiškai planuoti savo laiką. Paklaustas, kodėl staiga taip elgiasi, jis dažniausiai negali tiksliai ir logiškai to paaiškinti. Jis tiesiog savo kailiu žino, kad nepasiruošus iš anksto rytas bus labai nemalonus ir kupinas streso. Jis pagaliau išmoko matyti pasekmes, kurios nutiks po dvylikos valandų. Jo pasaulis staiga išsiplėtė už šios patogios akimirkos ribų.
Psichologai vieningai teigia, kad gebėjimas numatyti ilgalaikes pasekmes yra vienas svarbiausių emocinės brandos požymių. Tai yra būtent tai, kas skiria vaiką nuo suaugusio žmogaus. Šiandieninė patogi, greita ir technologijų perpildyta kultūra iš šį brendimą ir tobulėjimą tolina. Ji siūlo momentinius sprendimus, greitą komfortą ir nuolatinę pagalbą. Tėvai gali toliau saugoti savo vaikus nuo kiekvienos menkiausios klaidos, tačiau augančiam vaikui reikia leisti klysti ir susitaikyti su savo veiksmų pasekmėmis. Ji taps vertinga gyvenimo pamoka, dėl kurios jis bus jau pranašesnis už bendraamžius ir galės lengviau žengti gyvenimo keliu jau suaugęs.
