Už standartinės architektūros rėmų: prie Pakruojo architektė siūlo įgyvendinti drąsią idėją

Nacionalinio architektūros ir urbanistikos konkurso „Išmanusis miestas 8“ geriausiu projektu studentų kategorijoje buvo pripažintas Vilnius Tech universiteto studentės Agnės Antanavičiūtės darbas – Industrinio turizmo centras Petrašiūnų dolomito karjere, esančiame prie Pakruojo miesto.

A. Antanavičiūtė dolomito karjere siūlo įgyvendinti nestandartinės architektūros objektą, kuris suprojektuotas remiantis novatoriškais bioklimatinės architektūros principais. Apie projektą išsamiau portalui Structum.lt pasakoja pati autorė.

– Agne, kaip kilo idėja rekreacijai pritaikyti šią, rodos, užmirštą vietą?

– Renkantis teritoriją labiausiai sužavėjo išskirtinis gamtinis kontekstas ir tai, kad tokio pobūdžio teritorija vis dar nėra įveiklinta. Lietuvos gamta yra be galo graži, plačios pievos ir miškai, tačiau praplėsti akiračiui labai svarbu atverti ir į viešumą iškelti kitoniškas, Lietuvos gamtinei aplinkai mažiau būdingas teritorijas, tokias kaip Petrašiūnų dolomito karjeras.

Mūsų visuomenė nuolatos auga ir keičiasi, o noras stebėti, pamatyti vis daugiau taip pat sparčiai didėja. Aš net neabejoju, kad tokios išskirtinės teritorijos įveiklinimas ir atvėrimas turistams, pritrauktų labai įvairaus amžiaus lankytojų dėmesį ne tik iš Lietuvos, bet ir turistus iš užsienio.

– Kodėl susižavėjote bioklimatinė architektūra ir tiek daug dėmesio skyrėte projekte? Ar tikite, jog tai taps pastatų statymo principų standartu?

– Bioklimatinė architektūra yra visos architektūros pradžia, kuri siekia giliausias istorinės šaknis, tačiau bėgant metams dėl įvairių priežasčių buvo nustumta į šoną. Pietų regionai vis dar plačiai naudoja įvairias architektūrines priemones, grįstas bioklimatiniu veikimo principu. Be abejonės tokia architektūra yra neišvengiama ir ateities perspektyvoje.

Mes nuolatos šnekame, kad yra būtina plėtoti glaudų ryšį tarp gamtos, architektūros ir klimato, tačiau energetinių sąnaudų požiūru XXI a. projektavimo ir statybų sektoriai vis dar nėra pakankamai tvarūs, o statybų sektoriuje išmetamas CO2 kasmet vis auga. Tuo tarpu bioklimatinė architektūra ir yra būtent apie visų šių elementų (architektūros, gamtos ir klimato) sugretinimą ir papildymą projektuojant ir kuriant tvaresnius pastatus.

– Kokie įspūdžiai sudalyvavus konkurse „Išmanusis miestas“? Kokie lūkesčiai dėl šio projekto įgyvendinimo?

– Visų pirma, tai labai džiaugiuosi, kad savo įdėjai įgyvendinti pasirinkau galimybę dalyvauti „Išmanusis miestas 8“ konkurse. Būvimas čia privertė kur kas atidžiau analizuoti esamos situacijos svarbą ir galimybę plėtoti savo darbą industrinio turizmo kryptimi, nes įtikti ir patikti turi gana plačiam vertintojų spektrui. Privalu atsižvelgti į savivaldybių keliamus lūkesčius ir realias jų įgyvendinimo galimybes.

Tai unikalus projektas, kuris kiekvienam jaunam kūrėjui suteikia galimybę plačiau atverti savo akiratį ir susipažinti su įvairiomis mažesnių Lietuvos miestų savivaldybių problemomis, bei prisidėti prie jų sprendimų tvarkymo ir įgyvendinimo, kuriant įvairias turizmui, kultūros renginiams ar kitokio pobūdžio pritaikomas erdves, objektus, kurie pritrauktų daugiau dėmesio suburiant ne tik tų miestų gyventojus, tačiau ir turistus iš visos Lietuvos ar užsienio

Kalbant apie projekto įgyvendinimo galimybes, tai žinoma, turiu didelių vilčių, nes žvelgiant į bendrą Lietuvos architektūrinį pasaulį šiai dienai naujai projektuojami objektai neretai atspindi didelį susikaustymą, tad tokio industrinio turizmo centro atsiradimas ne tik dėl savo meninės kompozicinės išraiškos, tačiau ir dėl inžinerinių sprendimų taptų unikalus ne tik Šiaurės, bet ir visos Lietuvos regione.

I vieta studentų kategorijoje – Agnė Antanavičiūtė (Vilnius Tech)

Darbo vadovas: prof. Sigitas Kuncevičius

17 narių komisiją, sprendusią, kurie projektai verčiausi įgyvendinimo, sudarė žymūs architektai, urbanistai, kraštovaizdžio architektai, antropologai iš Lietuvos ir užsienio bei progresyvių miestų vadovai. Tarp jų – vienų žinomiausių pasaulio architektų studijų atstovai Fokke Moerel (MVRDV partnerė ir architektė) ir Gianluca Racana („Zaha Hadid Architects“ vadovas).