V. Olendra: „Kuo stambesnis gyvulys – tuo ramesnis. Taip būna ir su vyrais“

Pavasarinio lietaus paragavusios pievos ir laukai kasdien vis vešlėja. Kur ne kur galima pamatyti ir ganyklose besiganančius gyvulius. Jomantų kaimo gyventojų jau nebestebina Sigitos ir Virginijaus Olendrų aptvertose teritorijose besiganantys įspūdingo stoto arkliai, tačiau atvykėliai iš kitų rajonų, pamatę tokius milžinus, gali ir žado netekti.

 Domino nesutramdomi gyvūnai

Buvęs teneniškis Virginijus Olendra pomėgį arkliams perėmė iš savo tėvo: „Tėvukas būdavo tas, kuris mėgdavo užsiimti prastesniais, neprižiūrėtais arba sunkiai tramdomais arkliais. Panašiai ir man – teko mainyti, keisti, perpirkti įvairaus stoto arklių.“

Virginijus darbuojasi UAB „Pajūrio mediena“, o jo žmona Sigita yra pedagogė, dirbanti Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. Tik ką susituokę Olendros gyveno Pajūryje. „Aš negalėjau pakęsti gyvenimo daugiabutyje, tad neilgai trukus persikraustėme į Jomantus. Čia, savame kieme, ir vaikus auginti buvo nebaisu, ir gyvuliukai džiugino širdį“, – pasakojo vyras.

Pirmąjį eržilą V. Olendra nusipirko maždaug prieš 27-erius metus. Nors šis nebuvęs labai vykęs, norėjęsi labiau nesutramdomo gyvulio:

„Sužinojau, kad Teneniuose vienam žmogeliui „įkišo“ nenuoramą kumelaitę, mat kai tik ją pakinkydavo – nukentėdavo. Aš jam pasiūliau mainyti į man per ramų pirmąjį eržilą. Šis, žinoma, sutiko, o vėliau išgirdau kalbų, kad teneniškiai palinkėjo kartu su ta kumelaite dar ir karstą nusipirkti.“

Vėliau vyras prie minėtos kumelaitės dar vieną panašaus būdo arklį ėmė kinkyti, o jei kur toliau važiuodavo, vis sulaukdavo žmonos skambučio su klausimu: „Ar gyvas grįžai?“ Abu Olendros tvirtina, kad atsitikimų tikrai buvo ne vienas – tai grūdus išbarstydavo ant kelio, tai pačiam šeimininkui kliūdavo. Bet Virginijus kaltę dėl šių atsitikimų prisiima tik sau, niekada nekaltina gyvulio.

Pirmoji kumelė užsimušė

V. Olendra papasakojo apie pirmosios kumelės netektį:

„Nesutramdomoji užsimušė kieme. Buvo žiema: visur tiesiog kalnai sniego. Kad nereikėtų daug darbuotis kastuvu, pakinkęs kumelę į roges nuvežiau vaikus ir žmoną mokyklon. Kumelė labai gražiai bėgdavo – buvo tikra ristūnė. Kelionė praėjo gerai, tik prie įvažiavimo į kiemą buvo sunešta sniego sankasa. Lekiant per ją, rogės apvirto, bet greitai atsistatė į pradinę padėtį, o aš iššokau lauk ir už vadžių vis dar laikiau kumelę. Kadangi jau buvome kieme ir galvojau, kad iš jo kumelaitė jau niekur nepabėgs – paleidau vadžias. Ji nebesustojo, galva trenkėsi tiesiai į tvartą ir nuo smūgio parkrito. Įstengiau ją pastatyti ant kojų. Nors iš nosies tekėjo kraujas, vis dar vyliausi, kad viskas bus gerai. Deja, praėjus kelioms paroms, radau ją nebegyvą.“

Anksčiau padėdavo paramos

V. Olendra ilgą laiką buvo Lietuvos arklių augintojų asociacijos narys, dalyvaudavo žemdirbių šventėse ir vienu metu turėjo net 12 Lietuvos sunkiųjų arklių. Perkant ar parduodant tokios veislės arklius su kilmę įrodančiais dokumentais valstybė visas išlaidas padengdavo net 120 proc.  „Duodavo daugiau negu sumokėdavai. Bet tie laikai baigėsi, kaip ir išmokos. Anksčiau gaudavome po 600 litų už kiekvieną Lietuvos sunkųjį. Dabar to nebėra“, – pasakojo Virginijus.

Pasak Olendrų, vienam tokio tipo arkliui reikia daugmaž 6–7 rulonų šieno per žiemą, taip pat nemažai avižų, miltų ir žirnių. Šeima turi 15 ha žemės, tad tvirtino, kad jos užtenka ir ganyti, ir šienauti.

Lietuvos sunkieji gali sverti ir daugiau nei toną

„Turėjau visokių arklių, bet vis dėlto man mieliausi Lietuvos sunkieji“, – prisipažino Virginijus. Pirmąsias dvi veislines kumelaites jis nusipirko iš „Nemuno“ žirgyno. Tuo metu veislinių Lietuvos sunkiųjų arklių kainos svyravo nuo 6 iki 7 tūkstančių litų. Vėliau Olendros jau patys veisė šiuos gyvulius.

„Vienas mūsų arkliukas buvo labai vertinamas asociacijoje, jis turėjo, galima sakyti, žmogaus smegenis. Buvo labai meilus, ramus, klusnus. Su juo vasarą jodavau net ir maudytis. Kumeliukas gimė žmonai prižiūrint, kadangi tuo metu buvau išvykęs į vestuves koncertuoti. Nors teoriškai ir praktiškai kumelės privalo pačios atsivesti jauniklius ir tik kritiniais atvejais prireikia žmogaus pagalbos, šįkart žmonai teko jį priimti. Buvo toks liesas, aukštas, o užaugo stambus gražuolis“, – prisiminimais dalijosi Virginijus.

Lietuvos sunkiųjų arklių svoris vidutiniškai siekia 800–1100 kg. „Kuo stambesnis gyvulys – tuo ramesnis. Čia kaip ir su vyrais“, – juokavo V. Olendra.

Pogimdyvinė depresija pasireiškia ir kumelėms

Pasak Virginijaus, svarbiausia yra tinkamai formuoti gyvūno charakterį nuo pat gimimo. „Pernai buvo taip, kad kumelė neprisileido jauniklio nuo pat gimimo – spyrė, kando, varė į šoną. Dvi savaites aš jį girdžiau iš buteliuko kas tris valandas. Po dviejų savaičių kaimynų kumelė atsivedė negyvą kumeliuką. Aš parsivežiau ją ir privedžiau tą atstumtąjį. Kumelė pusę metų jį augino kaip savo. Būna juk ir tarp moterų, kad nepripažįsta savo vaikų. Tad pogimdyvinės depresijos pasireiškia ir gyvūnams“, – pasakojo Virginijus.

Turint žemės privaloma kažką auginti

Paklausus, ar yra tekę laikyti kitų gyvūnų, Olendros pasakojo, kad turėjo ir karvę, ir kiaulę, ir net triušių. „Aš jau kartais paklausiu vyro – o kam tau reikia šitų arklių? Kam? Juk pinigų už tai niekas nemoka, o vargas nemažas. Bet jis užsispyręs: matyti, kad be arklių negali gyventi“, – sakė žmona Sigita.

Šiuo metu Olendrų ūkelyje yra trys suaugę Lietuvos sunkieji ir vienas kumeliukas, kuriam vardą išrinko socialinio tinklo „Facebook“ lankytojai. „Kumeliukas buvo pakrikštytas Kongo vardu, o tas, kas sugalvojo šį vardą, buvo pakviestas pas mus valandai pajodinėti“, – pasakojo V. Olendra.

Pasak Virginijaus, jų dukros labai mėgsta jodinėti, grįžusios į gimtinę visada lekia prie arklių: „Vyriausioji dirbo Amerikoje, tai jos draugai iš kitų šalių, kai lankėsi pas mus, labai stebėjosi ir išmėgino jodinėjimą.“

S. ir V. Olendros bendradarbiauja ir su bendruomene – vyksta į žygius su arkliais. „Pajodinėję su tokiais „arkliukais“, daugelis po to sunkiai vaikšto“, – juokavo Virginijus.

V. Olendra savo meilę arkliams apibendrino sakydamas, kad gyvendamas kaime ir turėdamas nemažai žemės tiesiog negali niekuo neužsiimti. „Veikla turi džiuginti širdį, o mano širdis atsigauna rūpinantis arkliais“, – teigė Virginijus.