Vasario 4 d., penktadienį, 16 val. Šiaulių viešosios bibliotekos III a. galerijoje atidaroma Tomo Vaičaičio piešinių paroda „FREE TIME“
Renginio dalyviai privalo turėti galimybių pasą bei dėvėti ne žemesnio kaip FFP2 lygio respiratorius.
Esamas, praėjęs (būsimas?) laikas, prasmingas, tuščias, išbyrėjęs be pėdsakų, lyg smėlis tarp pirštų. Jis visoks, kaip ir prisiminimų mozaikos, užsiklojančios vienos ant kitų. Bandymas fiksuoti laiko tėkmę vaizdais atrodo beviltiškas, pagalvojus apie aprėpties gausą bei gylį.
Iš anksto susitaikęs su šia realija, bandžiau nukreipti dėmesį į vadinamąjį „laisvą laiką”. Dažniausiai įsivaizduotumėme jį kaip kitą, esantį priešingame poliuje nei darbinė veikla. Be akivaizdžios kontrolės pėdsako, su daugybe galimybių, gal ir ne visad malonų, egocentrišką, „skirtą sau”. Toks apibūdinimas – klišė, kuri nieko nesako apie individualius potyrius. Tad mėginau kuo subjektyviau į tai pažvelgti. Man tai – laikas, kuris tirpsta kasdienybės fragmentuose, mintyse, fantazijose be kraštų. Žvilgsnis į skrendantį lėktuvą darbuojantis, maišant arbatą puodelyje, skaitant, klausant lietaus lašų, kasant sniegą, prisiminimų karolių vėrimas ant smilgos, buvimas su savimi, su kitais, tarp kitų. Santykinai, be išorinės kontrolės. Šiuose piešiniuose žvilgsnis nukreiptas į išorinį pasaulį ir lūžta perėjęs pro savasties, sąmoningumo – pasąmonės prizmę. Daugybę metų kolekcionavau žavių kasdienybės momentų mintis ir vaizdus, kurie vėliau pasufleravo ciklo temą. Dalį asmeninio „laisvo laiko” skiriu kūno kultūrai, tai tapo pagrindiniu atspirties tašku. Kūnas judesyje, jų tarpusavio bei aplinkos santykiai, asociatyvūs ar metaforiški vaizdinių fragmentai. Kitas temos aspektas atspindi mūsų kasdienos būsenas. Stabtelėjimas, laukimas, kelionė…
Mišri kūrinių technika, piešimo pobūdis primena atsitiktinius paraščių piešinius bei užrašus, kai linija nesąmoningai vingiuoja, raizgosi, ekspresyviai audžia atpažįstamus ar neatpažįstamus minčių siužetus. Žmonės vaizduojami anonimiški, jie tarsi ženklas šalia kitų objektų popieriaus lape. Darbų piešimo procesas, kartais kaip meditacija – taip pat svarbus.
Šiuose vaizdų koliažuose kviečiu žiūrovą atrasti savo istorijas, laisvo laiko apibrėžimą, linijomis ir dėmėmis pakeliauti alternatyviame laike.
Tomas Vaičaitis
Gimė 1969 m. Telšiuose. 1987–1993 m. studijavo ŠPI (dabar VU Šiaulių akademija) Dailės fakultete, 1999–2000 m. – tapybos studijos Šiaulių universiteto magistrantūroje. Nuo 2002 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. VDA Telšių fakulteto dėstytojas, docentas.
Kūrybos sritys: tapyba, skulptūra, grafika, grafinis dizainas.
Nuo 1992 m. surengė 5 personalines parodas, dalyvavo įvairiose grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Darbų yra privačiose ir viešose erdvėse Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, JAV.
