8 balandžio, 2021
Birutė Nenėnienė | XXI amžius

Žvilgtelėjimai į praeitį ir dabartį

Prie įvažiavimo į Klausučius pasitinka herbo akcentai / Birutės Nenėnienės nuotr.
Kviečia Klausučiai

Tarp dešimties 2021 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių Marijampolės apskrityje atrinkta Klausučių gyvenvietė, esanti Vilkaviškio rajone. Vilkaviškio savivaldybėje Mažosios kultūros sostinės titulą 2017 metais buvo gavusi Paežerių gyvenvietė, kraštą garsinanti istoriniame dvare įkurdinto Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus kultūriniais renginiais.

Lietuvoje žinomos skirtinguose regionuose esančios trys Klausučių vardu pavadintos vietovės: Biržų rajone Širvenos seniūnijoje, Jurbarko rajone Seredžiaus seniūnijoje ir Vilkaviškio rajone esantis seniūnijos centras. Čia ištisus metus vyksta kultūriniai renginiai, nuolat puoselėjamas gyvenamosios aplinkos grožis, jaukumas. Koncertams, susibūrimams yra puiki laisvalaikio salė. Vasaromis renginiai vyksta Atgimimo parke. Daug žiūrovų susirenka stebėti liaudiškos muzikos festivalį „Vieškelio vingiuos“, vokalinių ansamblių koncertus „Pavasario giesmė“. Ypač daug žiūrovų lankosi vasaros koncertuose, kino filmuose po atviru dangumi, kituose renginiuose, kurie vyksta skirtingose parko vietose. Pandemija sustabdė daug planuotų renginių. Tačiau į Klausučius ir žiemą, ir dabar, pavasarėjant, atvyksta daug žmonių pasivaikščioti vingiuotais, trinkelėmis išklotais parko takeliais, pasimankštinti sporto aikštelėse.

Jautriausiai kiekvienos vietovės ar įvykio istorija išsilieja per žmogų, ten įmynusį savo pėdas arba palikusį net ryškią brydę. Gide po Klausučių kraštą sutiko pabūti Gema Skystimienė, kuri 2019 metų rudenį išeidama į užtarnautą poilsį užvėrė seniūnės kabineto duris, išsinešdama į savo atminties namus daugybę faktų, liudijimų, įspūdžių. Tad leiskimės jos palydimi į istorinę Klausučių praeitį.

Naujakuriai prie Šeimenos

Bandykime įsivaizduoti: kur dabar įsikūrę derlingi ūkininkų laukai, senovėje ošė Sūduvos giria. O artimesni mums laikai jau pažįstami iš sutiktų žmonių atminties. Gražiai bendravome su miškininko ir etnologo Vinco Žemaičio sūnumi kunigu Kęstučiu Vincu Žemaičiu (1928 03 21–1965 04 03–2020 08 06), 1944 metais pasitraukusiu į Vakarus. Jam buvo svarbūs Žaliojoje įamžinti jo tėvo darbai ir vardas. Kunigas domėjosi istorija, Amerikoje bendravo su daugeliu išeivių iš Suvalkijos. Kunigas Kęstutis atsiuntė Felikso Sereičiko, kuris 1941–1944 metais buvo Žaliosios valsčiaus viršaitis ir pasitraukė į Vakarus, pasakojimus. O jie tokie: 1863 metais už sukilėlių globojimą F. Sereičiko tėvai ir seneliai buvo ištremti į Rusijos Saratovo gubernijos Čiornaja Padina kaimą. Čia jis ir gimė. Šeima grįžo po beveik šešių dešimtmečių, 1920 metais. Vykdant žemės reformą tremtiniai buvo prilyginti kariams savanoriams. Žemė buvo dalinama naikinant Pocviečio dvarą. Jis 1856 metais vadinosi Potsviečio dvaru ir priklausė Kalvarijos taikos teisėjui Teofiliui Kunatui, vėliau Geištarams, o paskiausiai Rakusams, kurie Kaune turėjo metalurgijos dirbtuves. Naujakuriams buvo skiriama piniginė suma pasistatyti trobesiams. Būtent jie ir pavadino kaimą Klausučiais ir kūrėsi ant Šeimenos upės kranto.

Feliksas Sereičikas prisiminė, kad įsikūrimo pradžia buvo sunki, bet jauni žmonės buvo pilni energijos ir pasiryžimo: „Žemės turėjome 44 ha. Visi gyvuliai buvo veisliniai. Veisėme bronzinių kalakutų ūkį. Tokių ūkių tuometinėje Lietuvoje buvo tik du. Šeima priklausė daugeliui ūkinių organizacijų.

Artėjant frontui 1944 metų liepos mėnesį šeima traukėsi į Vakarus. Kartu su ja sieną perėjo dabar mums žinomo verslininko Juozo Kazicko šeima (Sereičikus ir Kazickus siejo gyvenimas Rusijos tremtyje ir giminystės ryšiai). Visą likusį gyvenimą Sereičikai praleido JAV, Čikagoje.

Felikso Sereičiko gyvenamajame name 1949 metais buvo įsteigta Pocviečio pradinė mokykla. Ji išsilaikė iki mūsų dienų. Perkėlus mokyklą į Žaliąją, pastate ilgai veikė kaimo parduotuvė.

Gema Skystimienė pastebėjo, kad Klausučiai nusiteikę šią vasarą švęsti ir svečių pakviesti į vietovės įkūrimo 100-mečio jubiliejaus šventę.

Ilgas kelias iki „vietos po saule“

1923 metais vyko gyvenamųjų vietovių, gyventojų surašymas pagal valsčius, apskritis. Žaliosios valsčiuje tuo metu buvo 396 ūkiai, juose – 3678 gyventojai. Klausučių kaimo tuose sąrašuose dar nebuvo. Figūravo Pocviečio  kaimas: 3 ūkiai, 15 gyventojų ir Pocviečio dvaras su 125 gyventojais.

1942 metų gyventojų surašymo duomenimis, Pocviečio kaime gyveno 68 gyventojai, o Klausučių kaime – jau 211. Šeimos buvo gausios, kai kurias sudarė ir daugiau kaip dešimt žmonių. Deja, daugelis turtingesnių ūkininkų patyrė tremtį. Kai kurie į Tėvynę negrįžo.

1950 metais apskritys ir valsčiai buvo panaikinti. Klausučių kaimas buvo priskirtas Augalų apylinkės vykdomajam komitetui. 1976 metais apylinkės administracija perkelta į Klausučius ir pervardyta Klausučių vardu. 1990 metais apylinkių vykdomieji komitetai buvo panaikinti, vietoje jų įsteigtos apylinkių tarybos. Apylinkės tarybai visuomeniniais pagrindais vadovavo tarybos pirmininkas, o apylinkei – viršaitis. 1995 metais apylinkė pavadinta Klausučių seniūnija, vadovas – seniūnu. 2010 metais seniūnija suskirstyta į penkias seniūnaitijas.

Karo audrai nutilus kaimo žmonės buvo išblaškyti. Taip užgeso ne vienos dešimties metų bendruomenės gyvenimas. Labai neigiamai paveikė ir prievartinis varymas į gyvenvietes. Į brangią žemę įdėtą darbą, meilę, vargus be pėdsakų išsklaidė vėjas. Žydinčios puošnios sodybos buvo sunaikintos. Laukai virto rusiškomis stepėmis.

Nelikus gyventojų buvo panaikintas Pocviečio kaimas. Buvusių kaimo gyventojų pageidavimu viena Klausučių gyvenvietės gatvių pavadinta Pocviečio vardu.

Beje, Klausučiams įgauti „savo svorio“ padėjo valdžios sprendimai šią vietovę paversti Rumokų bandymų stoties gyvenviete (suprojektuota 1971 metais, architektas – J. Velička). Tada Klausučiai buvo viena iš eksperimentinių kaimo gyvenviečių su įdomios konstrukcijos blokiniais namais.

Klausučiai pagal gyventojų skaičių buvo didžiausias seniūnijos kaimas (1989 metais – 454 gyventojai). Tačiau pastaraisiais metais jį aplenkė Sūdava. Dabar Klausučiuose gyvena 321 gyventojas, o gal už poros kilometrų esančioje Sūdavoje – 346.

Beje, Klausučiai yra didžiausia Žaliosios parapijos gyvenvietė, o Sūdava – Didvyžių. Dalis Klausučių seniūnijos priklauso Kudirkos Naumiesčio parapijai. Taigi seniūnijos teritorija  yra trijose parapijose.

Prie įvažiavimo – herbas

Klausučiai istorinio herbo neturėjo. Lietuvos prezidento dekretu jis patvirtintas 2007 m. lapkričio d. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Žaliame lauke pavaizduoti trys banguoti sidabriniai kaspinėliai simbolizuoja per seniūniją tekančias tris upes: Šeimeną, Širvintą ir Šešupę. Tarp jų – aštuoni auksiniai dobilo lapai.

Žalia skydo spalva reiškia laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį, tai – ir augmenijos spalva. Dobilas – augimo, gyvybinės jėgos, vienybės ir harmonijos simbolis. Viduramžiais trilapis dobilas buvo Švenčiausiosios Trejybės simbolis, tai – tikėjimas, meilė, viltis. Dobilas – turtingi, derlingi laukai, žemdirbystės tema.

2017 metais, minint herbo suteikimo dešimtmetį, įvažiavimas į gyvenvietę buvo papuoštas Klausučių herbu. Šios idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas – Klausučių kaimo bendruomenės pirmininkas ir kultūros darbuotojas Ramūnas Puodžiūnas. Jo iniciatyvumas ir veiklumas padėjo Klausučiams pelnyti ir 2021 metų Lietuvos mažosios sostinės titulą.

Kaip jaučiatės jūs, seniūne?

Gema Skystimienė – vienintelė seniūnė savo darbo stiliumi ilgus metus įtikusi besikeičiančioms rajono valdžioms. Klausiame jos: kaip jums sekėsi?

Esu suvalkietė, mano tėviškė Marijampolės rajone. Atvykau į Klausučius ir čia pragyvenau jau daugiau kaip 40 metų. Čia gimė ir užaugo mano vaikai. Beveik 32 metus išdirbau Klausučių vykdomojoje valdžioje. Pradžioje vykdomojo komiteto pirmininke, po to viršaite, seniūne. Visada sakiau ir sakysiu, kad didžiausias seniūnijos turtas yra žmonės, deja gyventojų mažėjimas labai matomas. Pradėjus dirbti seniūnijoje gyventojų buvo gerokai daugiau negu 3000. Dabar – šiek tiek daugiau negu 2000.

Už kokius darbus per tuos dešimtmečius pati sau drąsiai parašytumėte po dešimtuką?

Dešimtuko sau už darbą Klausučių seniūnijoje niekada nedrįsčiau parašyti. Visi dideli ar maži darbai yra visos mūsų komandos nuopelnas. Yra stiprios kaimų bendruomenės, aktyvūs pagalbininkai seniūnaičiai. Ūkiniuose darbuose visada padėdavo ūkininkai. Didelių užmojų ir norų buvo gana realių, tačiau ne visi sprendimai priklauso tik nuo seniūno. Labai norėjau, kad būtų išasfaltuotos gyvenviečių gatvės, įrengti šaligatviai. Juk žmonės nusipelnė gyventi saugioje, švarioje aplinkoje. Kiekvienas seniūnas būtų geras, jeigu įvykdytų gyventojų lūkesčius. Yra manančių, kad valdžia turi maišus pinigų, tik nenori jų atrišti.

Niekada nebuvau „kabinetinė“ seniūnė. Beveik kiekvieną dieną vykdavo pasižvalgymas po seniūnijos viešąsias erdves, gyvenvietes.

Kokiame bare sekėsi sunkiausiai, kuo džiaugiatės?

Daug dėmesio stengiausi skirti gausioms šeimoms. Man rūpėjo, kad socialiniuose būstuose gyvenančios šeimos turėtų nors minimalius buitinius patogumus. Buvo priekaištaujančių, kad aš daug padedu socialinių darbuotojų prižiūrimoms šeimoms, ypač vienišoms motinoms. Tačiau manau, kad seniūnas turi būti arti šių šeimų. Vaikai ateidami į šį pasaulį nepasirenka tėvų, saugios aplinkos, kurioje jie augs. Džiugina, kad antri metai Sūdavoje veikia vaikų dienos centras.

Kiekvienas seniūnijos kampelis sutvarkytas. Visada gėriuosi Slabadų gyvenviete, Sūdavos krašto muziejumi. Būtent čia sukaupta daug eksponatų, kurie liks ateities kartoms. Parkelyje prie muziejaus pasodinti ąžuolai ir kiti medžiai primena šiam kraštui nusipelniusius žmones.

 

Ilgametė Klausučių seniūnė Gema Skystimienė / Birutės Nenėnienės nuotr.

 


Forumą Baltica-Web vainikuos meninis projektas Protėvių audos / LNKC nuotr
20 rugsėjo, 2021

Šiandien prasideda Lietuvos, Latvijos ir Estijos forumas „Baltica-Web“, skirtas Baltijos šalių tradicinės kultūros reiškiniams bei istoriniams kultūriniams ryšiams pristatyti. Tris […]

20 rugsėjo, 2021

Įgyvendinant migrantų apgyvendinimo planą uždaromi Kybartų pataisos namai tampa Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padaliniu – Kybartų užsieniečių registracijos centru. […]

Lauros Prascevičiūtės nuotr.
15 rugsėjo, 2021

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje (Radviliškio r.) atgijo sena kaimo tradicija – vyko linarovio talka „Ir nuroviau […]

Arvydas Juozaitis
15 rugsėjo, 2021

20-oji Vaižganto premija skirta filosofui, prozininkui, dramaturgui Arvydui Juozaičiui. Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, […]

A. Vizbaro nuotr.
13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo pradžioje prie įvažiavimo į Panevėžio rajone esančią Dembavą buvo įrengtas Dembavos kaimo riboženklis bei suoliukas šalia pėsčiųjų-dviračių tako. Bendruomenės […]

Medalis I laipsnio auksinis
13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo 14 d. Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje Kauno žydų religinė bendruomenė kartu su Kauno rajono savivaldybe organizuoja padėkos renginį „Už […]

13 rugsėjo, 2021

Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje – Lietuvos talentų sėkmė. Rugsėjo 11 d. vykusiuose festivalio apdovanojimuose geriausiu filmu „Orizzonti“ (liet. „Horizontai“) programoje […]

13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo 11 d. Seulo fotografijos muziejuje (Pietų Korėja) atidaryta lig šiol didžiausia originalius Lietuvos fotografų kūrinius pristatanti paroda Azijoje „Uncoverings. […]

Giedrės Mičiūnienės nuotr.
9 rugsėjo, 2021

„Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar […]

7 rugsėjo, 2021

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologų komanda, vadovaujama dr. Raimondos Nabažaitės, nuo rugpjūčio mėn. vykdo tęstinius archeologinius […]

Antanas Andrijonas prie Gelgaudiškio bažnyčios. 2021 metai
3 rugsėjo, 2021

Lankas užtvindė pienių ižasIr nežinau, ir nežinau, kuo čia tikėt –Pavasaris į Gelgaudiškį grįžoAr ant palangės saulėn stiebiasi gėlė. Tai […]

Grzegorz Mehring nuotr.
3 rugsėjo, 2021

Vilniaus ir Gdansko miestus siejančią draugystę kasmet stiprina ypatinga, jau aštuonioliktus metus skaičiuojanti tradicija – kasmet rudenį abiejuose miestuose vykstantis […]

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja arkivyskupas Kęstutis Kėvalas / Vidmantos Ambrizienės nuotr.
3 rugsėjo, 2021

VELIUONA. Mažoji kultūros sostinė Tauragės apskrityje per Žolinę iškilmingai šventė ne tik titulinius atlaidus, bet ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo […]

Klebonas kun. Bronius Krakevičius ir svečias kun. Mindaugas Bernotavičius / Rūtos Averkienės nuotr.
3 rugsėjo, 2021

KABELIAI. Žolinės dieną čia vyko didelės iškilmės – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo švenčiami Žolinės atlaidai ir […]

3 rugsėjo, 2021

Šalia Alytaus rajono viešosios bibliotekos (Naujoji g. 48, šalia poliklinikos) atidarytas pirmasis Alytaus rajone knygomatas.  Knygomato veikimo principas panašus į […]

3 rugsėjo, 2021

Šiandien vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė su Vilkaviškio rajono meru Algirdu Neiberka ir Kybartų bendruomenės atstovais aptarė migrantų apgyvendinimo šaltuoju sezonu […]

Irena Likšienė / asmeninio archyvo nuotr.
2 rugsėjo, 2021

Didžiulę projektavimo Palangoje patirtį sukaupusią architektę Ireną Likšienę džiugina tai, kad pradedama su visuomene kalbėtis apie architektūrą – būtent taip […]

2021 Chorų festivalis
1 rugsėjo, 2021

2021 m. rugpjūčio 27-29 d. Pasvalyje vyko trečiasis Šiaurės Lietuvos chorų festivalis, kuriuo siekiama puoselėti chorinio dainavimo tradicijas, stiprinti šio […]

1 rugsėjo, 2021

Prieš kelias dienas Čekijoje praūžusio 55-ojo Karlovy Varų festivalio apdovanojimų ceremonijoje ne sykį nuskambėjo ir Lietuvos vardas. Festivalyje apdovanojimais įvertintos […]

30 rugpjūčio, 2021

Įgyvendindama nuo pat įstaigos įkūrimo deklaruotą atvirumo principą Lietuvos kultūros taryba nuo kitų metų viešai skelbs ne tik paraiškas vertinančių […]