Tai jau tapo keista tradicija – metų pabaigoje kaip iš gausybės rago pasipila ateinančių metų prognozės ir pranašystės. Ir pranašaujama labai plačiai – ne tik ezoterikų ir astrologų rate, bet ir populiarių ekonomikos žurnalų viršeliuose.
Kasmet iškeliamos ir senosios pranašautojų iš gilios praeities prognozės, derinamos prie nūdienos įvykių ir vis naujai aiškinamos. Ir pranašų kasmet vis daugiau, o kartu – ir pranašysčių. Ir žmonės laukia jų, aptarinėja, nagrinėja.. Įdomu – kodėl?
Matyt, todėl, kad mūsų gyvenimo sistemoje nėra aiškios krypties – kur link einame ir ko siekiame, nėra vienijančių žmoniją bendrų tikslų visų gerovei, gyvenimas vis sunkėja, o tai reiškia, kad daugeliui žmonių ateitis atrodo miglota ir nesuprantama.
O tai, kas nesuprantama ir nežinoma – baugina, todėl žmonės intuityviai ieško visur atsakymų ar bent užuominų apie tai, kas jų laukia. Žmonės tiesiog negali gyventi nežinioje, be ateities perspektyvos – tokia jau mūsų prigimtis.
Be to, kasdieniniame informaciniame sraute, kuriame dominuoja negatyvumas, žmonės ieško menkiausios pozityvumo užuominos, nes motyvuoti gyvenimui gali tik pozityvi ateities perspektyva.
Tačiau ateities prognozuotojai taip pat nieko gero nežada – jų pranašystėse apstu negatyvių scenarijų žmonijai: nuo įvairiausių gamtos stichijų ir nelaimių – iki karų, epidemijų ir ekonominių krizių.
Ar verta pasitikėti tokiomis pranašystėmis ir kodėl jos dažniausiai negatyvios? Šiuo atveju reikėtų pažvelgti į pačius prognozuotojus – kas jie, kuo remiantis pranašauja. Daugeliu atveju pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie kuriami tam, kad pritrauktų dėmesį, intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas ir baugintų.
Kad patikrintume tokių prognozių patikimumą – tereikia pažvelgti į tų autorių pernykštes ar kelių metų senumo prognozes ir pasitikslinti – kaip pildosi tai, kas buvo anksčiau prognozuota. Deja, tai daro retas žmogus..
Kita šio reiškinio pusė – prognozuotojo asmenybė ir jo atsakomybė už tai, ką jis daro. Jei jis dvasingas, išmintingas, gerai suprantantis pasaulinius evoliucinius procesus žmogus – jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis kalba ir daro, nes suvokia, kad daro įtaką šimtams ir tūkstančiams žmonių.
Dvasingas žmogus gerai mato pasaulinių įvykių priežastis, tendencijas ir pasekmes, ir niekada nei savo kalbomis, nei veiksmais nedidins blogio, nejauks negatyvumu žmonių sąmonės. Jis gali papasakoti apie mūsų realybę ir nurodyti jos problemas, bet visada skatins ir įkvėps žmones gerinti ir harmonizuoti ją.
Mes gyvename evoliucinių pokyčių laikais – pereinamuoju laikotarpiu, kai atgyvenusi sistema bando išsaugoti savo pozicijas, o naujoji tik užgimsta žmonių sąmonėje. Todėl informacinėje erdvėje daug chaoso, manipuliacijų, netikrų pranašų ir atviro melo.
Tai neturi nieko bendro nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su bendra žmonijos gerove. Evoliucija yra judėjimas į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa – ir tai turi įkvėpti žmones, o ne bauginti.
Ilgalaikio negatyvios informacijos poveikio ir manipuliacijų žmonių sąmone pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp pasekmių ir priežasčių, jie nemato visų pasaulį kankinančių problemų ištakų ir… pasitiki manipuliatoriais.
Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia iš esmės keisti. Juk evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga.
Skaityti ar ne sekančių metų prognozes? Neskaitykime. Tikrai neverta – neterškime savo sąmonės papildoma negatyvumo doze. Gali būti, kad ne visi pranašautojai suvokia savo asmeninės atsakomybės lygį – kur link jie rodo kryptį žmonijai.
Todėl – nebūkime svetimų scenarijų skaitytojais, tapkime mūsų šviesios realybės Kūrėjais! Verčiau sutelkime savo dėmesį, savo geriausias dvasines savybes metų pabaigos šventėms – apgaubkime meile ir širdies šiluma savo artimuosius, draugus, gimines, kaimynus.
Gamtos magija nuotr.
