Sako, toks Šekspyras nieko naujo neišgalvojo, tik sumaniai perrašė antikines dramas. Šiuolaikiniai režisieriai interpretuoja tą patį Šekspyrą laikmečio aktualijų šviesoje, ir visa ta interpretacija skamba, kaip meno naujiena.
Taip ir su istorija. Sakantys, kad ji kartojasi, pripažįsta, kad kiekvienas pasikartojimas turi savo specifinę spalvą.
Abiejų Tautų Respublika baigė savo egzistavimą XVIII amžiaus pabaigoje. Po daugiau kaip šimtmečio lenkai su lietuviais, kad ir pasipykdami, savo valstybingumą atstatė. Baltarusiai su ukrainiečiais bandė… Bet kažkaip kažko neišsaugojo, nespėjo, nepadarė teisingai, Sovietų valstybė nubraukė ne vieną svajonę. Prieš trisdešimt metų lenkai su lietuviais jau draugaudami išsivadavo iš sovietizmo. Baltarusiai su ukrainiečiais lyg ir taip pat, bet vėl… kažko neišsaugojo, nespėjo, nepadarė teisingai, Rusija irgi pakišo pagalių į ratus. Europos Sąjunga ir NATO išsiplėtė, deja, palikdama dideles buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos dalis už Europos ribų.
Ar dabar ta istorija vėl kartojasi kelintą jau kartą su naujomis interpretacijomis? Prieš kelis metus viltingai žiūrėjome į Maidaną, dabar – į Baltarusijos miestus miestelius. O kaip gi bus?
Ukrainiečiai visada sakė, kad myli Lietuvą. Baltarusių balta-raudona-balta vėliava, kylanti iš istorinės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos yra laisvę simbolizuojanti vėliava. Dar su Vyčiu. Panašu, kad ir su meile… tai ne koks sovietinis paveldas dabartinėje oficialioje vėliavoje. Viltis. Kažkas naujo. Mėgstu netradicines tarptautines situacijas. Jei dabartiniai Baltarusijos įvykiai būtų prieš tris dešimtis metų, sakytume, nieko ypatingo, tuomet visi taip darė. Šiandien – tai ypatinga, nes politika daroma dažniausiai ne taip. Ar Baltarusija dar kartą pavėlavo? Ar čia kažkas, ko Europa dar nesupranta?
Europa išties nesupranta. Gėda, bet taip. Gėda dėl Europos Sąjungos, kurios naftalinu dvelkiantys oficijozai regis išsigandę, nes vėl kažkas ne taip, kaip norėtų ramaus gyvenimo klerkai. Briuselis siūlo paleisti protestuotojus ir dialogo būdu spręsti problemas. Suprantu, kad jų akimis rinkimai buvo laiku ir teisėti, jaunimas kiek patriukšmavo, jam reikia atlesti ir… O dialogas tarp ko? Kažkaip prisiminiau, kad po sausio 13 kažkas tame pat Briuselyje siūlė Lietuvos problema spręsti dialogu… Tarp Landsbergio ir Burokevičiaus (ar Ushopčiko?). Ar gali būti dialogas tarp teisėto ir neteisėto? O problema tai kokia? Lukašenkos problema seniai išspręsta, reikia tik vykdyti sprendimą. Sprendimą gali įvykdyti gatvė. Ir tai būtų gerai. Sprendimą pašalinti Lukašenką gali įgyvendinti ir jo aplinka. Taip kažkada buvo su Rumunijos diktatoriumi, ir tai galiausiai virto revoliucijos apgaule. Jį galima nušalinti, ir pavertus Baltarusiją Rusijos dalimi (kaip de fakto beveik ir yra), bet tai pats blogiausias variantas.
Jau ne pirmi metai visose europinėse ir euroatlantinėse erdvėse vyksta diskusijos, kaip čia reikia elgtis su diktatoriais – ar juos versti ar su jais susikalbėti. Sakiau, reikia versti, kai kas sakė, kad tai nemandagu ir skausminga – jie arba pavirs kokiais gorbačioviukais arba… susipras. Istorija parodė, kad kas laukė, susipratimo taip ir nesulaukė, kas nuvertė, nesigaili.
O šiaip… Istorija. Lietuva. Ta Didžioji kunigaikštystė, kurios gyvenimas sukosi tarp Vilniaus, Gardino ir Polocko, buvo šauni šalis.
Užsk. Nr. EV-222
