2019 metų balandžio 16 d. vykome į Vilnių. Už šią kelionę esame dėkingi Plungės rajono savivaldybei. Mus pakvietė Vilniaus žemaičių kultūros draugija į vakarą „No Bėrotės kalna lėgė Vėlniaus“, kuris skirtas Žemaitijos metams paminėti. Dėkojame gerb. VŽKD pirmininkui Alvydui Stričkai už galimybę pristatyti Plungės krašto kūrėjus, šviesuolius, knygnešius. Šie metai mūsų rajone tikrai turtingi jubiliejais, bet visiems, kuriems knyga yra šviesos šaltinis, ypač svarbus knygnešio Juozo Grušio paminėjimas. Balandžio 4 dieną minėjome 160 –ąsias knygnešio Juozo Grušio gimimo metines ir tai pamiršti būtų didelė sarmata. Šviesi Juozo ir Ievos Grušių šeima nemažai prisidėjo prie tautinio atgimimo, tad nusipelno deramos pagarbos.
Jei manome, jog knygnešystės gadynė baigėsi, labai klystame. Mano pranešime didelis dėmesys buvo skirtas ir šiandieninei knygnešystei, kuri, šiandien gyva kaip niekad. Kas yra Lietuva? Tai ne tik miškai, upės, ežerai, kalnai ir piliakalniai, visų pirma – tai žmonės, kurie ir rašo savo tautos istoriją kovų keliais, darbais, kūryba, mokslo darbais, menais, politiniais sprendimais… Kalbėti apie valstybę, apie jos etniškumą, identitetą – vadinasi, tai kalbėti apie jos žmones. Tą ir padariau Vilniuje, pristatydama ir šiandienos Plungės krašto kūrėjus- šviesuolius, savotiškuosius knygnešius link žmogaus, į jo būtį, į jo savišvietos ir savikūros, kaip žmogaus kelią. Kalbėjau apie Plungės literatų klubo poetę-knygnešę Janiną Matevičienę, kuriai reiktų žemai nusilenkti už jos knygnešystę, už mūsų kūrėjų žodžio sklaidą visoje Žemaitijoje. Kalbėjau apie mums visiems plungiškiams gerai žinomą lakonikų autorių, bibliofilą, S.Daukanto bibliofilų klubo įkūrėją ir vadovą, laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ redaktorių Gintautą Černeckį, apie piligrimą ir knygų mylėtoją Vygantą Pronckų , apie žemaičių kalba knygos autorę Ireną Stražinskaitę-Glinksienę bei kitus šviesuolius, kurie savo šviesiais darbais nenuilstamai darbuojasi žmogaus vydūniškosios dvasios evoliucijos labui.
Demografinė urbanizacija vyksta sparčiais tempais ir periferijos kūrėjas lieka keliuke, lyg už uždarų durų, ypač jei Vilnius ar Kaunas tolėliau. Kaip suprasti? Labai paprastai – vertybine prasme, prisimenant Lietuvos šviesuolės vardą turinčios, Lietuvos rašytojų sąjungos narės, jau iškeliavusios amžinam poilsiui Birutės Lengvenienės dvidešimties metų kelią į pripažinimą kaip kūrėjos. Periferija tokia turtinga savita etnine raiška, išlaikytu žodžio skambumu ir gražumu, kurį vis rečiau randame urbanizuotame mąstyme. Nesuklysiu sakydama, jog poetės Janinos Matevičienės kūryba – tai klasika, žodžių vingrumu ir skaidrumu gali lygiuotis šalia didžiųjų mūsų poetų. Lakonikos? Jos gimė Plungėje, jos Gintauto Černeckio knygose… Tuo pačiu pristačiau savo knygas: „Skambutis sielai“ ir „Prisijaukink prigimtį“. Irena Stražinskaitė-Glinskienė pristatė žemaitiškai parašytą savo knygą „Žaltiūm žemė“ ir poezijos knygą „Dievo karvytė“.
Vilniaus žemaičiai džiugiai sutiko Bukantės dvarelio Žemaitės memoralinio muziejaus prižiūrėtojos Laimutės Arlauskienės žemaitiškąjį kulinarinį paveldą – kastinį, linų ir kanapių spirgynę su karštom bulvėm, atvežtom iš pačios Plungės…
Kaip būtų puiku, jei savivaldybės rastų lėšų didžiajai Vilniaus knygų mugei – ne tik autobusams, o vietai išpirkti, kur rajonų, krašto poetai, rašytojai, literatai galėtų pristatyti ir savo kūrybos knygas. Ypač tuo turėtų rūpintis politikai, regionų, rajonų seimo nariai, merai, kultūros tarybų atstovai, nes puikiai žinome, jog stipri kalba – stipri žmogaus tautinė dvasia, o stipri dvasia gimdo stiprią tautą, puoselėjančią savo kalbinį, etninį identitetą. Įsivaizduokit plakatą knygų mugėje: „PLUNGĖS KRAŠTO KŪRĖJAI“! Tai skamba širdyse atgimimo varpais. Atsakomybė už savo kraštą, valstybę – tai atsakomybė už jos žmones, o svarbiausia – už kalbą, tą giją, kuri jungia žmogų į valstybę, kaip vienį, kuri kuria valstybės sąmonę. Negana, jog Lietuvos balso konkurse beveik nebeskamba lietuviška daina, globalizuojamės nuo kalbos link sąmonės… O kam tai turi rūpėti? Neparduokime už populizmą ir pinigus savo tautos identiteto, sąmonės, etniškumo ir KALBOS.
Argi reikia laukti, jog mūsų proanūkiai tik muziejuose ar per integruotą lašą jūroje išgirstų apie savo šaknų stiprybę. Galite mane kritikuoti. Šiandien tiek daug filmų patriotine tema, bet ŽODIS – tai GYVYBĖ , tai tokia stipri dvasinė energija, kurios šiandienoje pasisgendama, nes kalba buitėja, vartotojiškėja… Naujadarai, anglizmai spėriai skinasi kelią lietuvių kalbą paversdami podukra…
Tokios mintys nugulė popieriaus lape po kelionės į Vilnių ir tai teesie kitos KELIONĖS, mūsų krašto kūrėjų kelionės į Vilniaus knygų mugę pradžia, geranoriškai tai inicijuojant politikams, seimo nariams, savivaldybėms … Pagarba bus jums už tokius didelius darbus, bet juos reikia pradėti…
