Žurnalistui be gyvo bendravimo sunkoka. Netgi prigesus karantinui nesi tikras, kad tave dominantis žmogus sutiks kalbėtis. Skambinu medžio meistrui Eugenijui RIMDŽIUI, nesitikėdamas teigiamo atsakymo. Bet iš jo išgirstu, kad laukia manęs atvažiuojant. Primena, jog iš Panevėžio vykčiau ne į Pakruojį, bet į Paežerių II kaimą. Kadaise esu dirbęs Pakruojo rajoninio laikraščio redakcijoje, todėl žinau šio krašto kelius. Pravažiavęs Rozalimo girią, netrukus įsukau į vienišos sodybos kiemą.
Vienkiemyje – daugybė pliusų
E. Rimdžius senokai dairėsi pirkti atokesnę sodybą, kurioje bet kuriuo paros metu galėtų be baimės netrukdydamas kaimynų zirzinti benzopjūklą. Gyvendamas Pakruojyje, bandė drožti medį garaže, bet jame vakare irgi neįsijungsi elektra varomų darbo įrankių. Buvo pas draugą kaime apsistojęs, tačiau jo kaimynai pareikalavo tylos ir ramybės.
Eugenijus aptiko sodybą Paežerių II kaime, šalia Smilgių–Pakruojo kelio ir greta užtvankos. Sodyba atrodė gerokai apleista, maždaug 10 metų neturėjusi gyventojų, o anksčiau ji priklausė eiguliui.
Gerą pusmetį šiame vienkiemyje darbuojasi Eugenijus, tačiau gyventi nesirengia. Nesiruošia ir apjuosti aukšta tvora. Nuo vagių sunku apsisaugoti: nepadeda net videokameros ar įsirengta šiuolaikinė signalizacija. Drožėjas juokauja, kad čia ir nėra ko vogti, nebent kokį lentgalį nugvelbtų. Be to, medžio dirbinių be priežiūros nepalieka. Bet ši vieta tinka išsipjauti lentas ir jas susikrauti džiovinti.
E. Rimdžius tikisi suburti kolegas. Sutiktų čia padirbėti vienas drožėjas iš Šiaulių. Gyvendamas daugiabutyje, jis nuomoja dirbtuves, bet iš ten jį jau ragina išsikraustyti. O drožėjas vienkiemyje turėtų puikias sąlygas dirti ir poilsiauti. Vasarą atsirastų vieta ir permiegoti. Tokių, kaip šiaulietis, Eugenijaus manymu, bus ir daugiau. Susirinkę galėtų pasišnekučiuoti prie kavos ar arbatos puodelio, pasidalinti įgyta drožimo patirtimi.
Pradėjo vos ne nuo nulio
Puikią vaizduotę ir nagingas rankas turinčiam E. Rimdžiui kurtis kitoje vietoje – ne naujiena.
20 metų ištūnojęs daugiabutyje ir užauginęs dvi dukras, sugalvojo keisti gyvenamąją vietovę. Pasitaikė pats nekilnojamojo turto kainų kilimo bumas. Už sukrypusį medinuką užsiprašė kone pasakiškos sumos. Tačiau vieta puiki: Pakruojo centras, ant stačios Kruojos upės pakrantės. Taigi mokėjo ne už žemės lopinėlį, bet patogią vietą. Pardavė butą, garažą, kolektyvinį sodą, šiek tiek pridėjo uošviai, bet banko apynasrio neužsinėrė. Statėsi po truputį, kaupdamas statybines medžiagas. Dabar turi dviaukštį. Jeigu dukros (viena jų baigė bankininkystę, kita – teisę) nenorėjo palikti daugiabučio, tai dabar, būdamos pas tėvus, jos tokia naujove tiktai džiaugiasi. Tai, kas tėvo vien sodybos papuošimui padaryta, kainuotų didžiulius pinigus.
Čia E. Rimdžius jaučiasi kaip laisvas paukštis. Regi miesto parką, stebi sunkiai nusakomo gamtos grožio vaizdus. Ir niekas netrukdo, neklausia, kaip ir iš ko gyvens, kodėl sėdinės prie obels. Jis yra tikrasis šio kampelio šeimininkas. Net aiktelėji, kai išvysti Eugenijaus lakios vaizduotės ir stiprių rankų sukurtą grožį. Kylant į antrąjį aukštą, laiptus laiko ornamentais išraižytas rąstas. Žavi terasa. Ir visur – savo gamybos baldai, įvairios skulptūros. Kitos tokios meniškai atrodančios sodybos Pakruojyje tikriausiai nėra.
E. Rimdžius džiaugiasi, jog kasmet gražėja rajono centras. Jis gali didžiuotis parku, didžiuliu vandens telkiniu – Kruojos užtvanka. Čia gali pamatyti įvairiausių medžio dirbinių, prie kurių pridėtos ir Eugenijaus rankos.
Talentingas medžio drožėjas sako, kad prie grožio kūrimo prisideda rajono meras, menui neabejingas žmogus. Svarbių permainų įvyko ir prieš tai jam būnant Pakruojo seniūnu. E. Rimdžius pabrėžė, jog ir ankstesnysis meras buvo už besikeičiantį miesto veidą.
Daro tai, kas širdį traukia
„Jeigu nemokėčiau piešti ar neturėčiau fantazijos, tikriausiai negalėčiau drožti. Stovėdamas prie apvalaus rąsto turi numatyti, kas iš jo išeis“, – kalbėjo E. Rimdžius. Jis prisiminė drožėją Pranciškų Miežį, kuris, sako, girdėdavęs Rūpintojėlio širdies plakimą, nors dar tebuvęs medis su žieve.
E. Rimdžius sugeba bet ką išdrožti. O kaip jam mintis apie būsimą kūrinį ateina? „Kai kurie nerimauja, kad nepasisekė, ką buvo sugalvoję. Dėl to nereikia sielvartauti, o pasistengti susikaupti, paleisti senąją idėją ir ieškoti naujos“, – patarė pakruojiškis. Eugenijus meniškais kūriniais sugeba paversti medžių nuopjovas, netgi paprasčiausią kūrenti pasmerktą pliauską. Antai stalas gimė irgi iš atliekų. Perkant tokį, tektų pakloti nemažą sumelę. O jis – gryno medžio ir skirtas ilgai tarnauti. Išėjęs į mišką ir radęs įdomesnę šaką, Eugenijus ją tempiasi namo. Taip susikūrė ir stalelį televizoriui.
Nebe tie laikai, kai girininkas skambindavo, kad pasiimtų niekam netinkamą medžio kamieną su daug šakų ar pernelyg gumbuotą. Dabar nebent tai susapnuoti galima. Šiandien mediena vos ne aukso kainos, ir jos bet kada ir iš bet kur neparsiveši.
Eurai ant medžių neauga
E. Rimdžius drožyba intensyviau užsiima maždaug 15 metų, o iš tokio amato stengiasi pragyventi tik ketvirtus. Kai turėjo nuolatinį darbą (dirbo vairuotoju), tuomet vertėsi neblogai. Bet lyg tyčia dar ir žmona neteko darbo. Suprastėjo šeimos finansiniai reikalai. Tačiau Eugenijus per daug nenusimena: turįs sveikas rankas ir kojas, sveikata irgi nesiskundžia.
Dėl užsakymų problemų neturi. Geriausia reklama – ne internete patalpinti dirbiniai, bet kai juos nuveži į kokį kaimą ir pastatai. Po kurio laiko ir skambučių būna. Bet svarbiausia, pasak medžio meistro, – dirbti sąžiningai. Eugenijus neima rankpinigių, nors jų kai kas siūlo. Jeigu kažkuo neįtinka atliktas darbas, gali jo ir neimti. Žiūrėk, tada kitam tas drožinys atrodys „prie dūšios“. Pasitaiko, kad ir apsigalvoja. Vienam drožė verpstę, bet šio šeima iširo. Tyčinių atsisakymų, kai jau buvo tvirtai sutarta, nepasitaikė. Kainą nustato pagal gaminio sudėtingumą. Kone visada derasi – tai nuo senų laikų išlikę – tik turtingieji. Paprastas žmogus, norintis turėti prie namų koplytstulpį ar kryžių, derėtis nė nebando.
Laisvalaikiu irgi suranda, kuo užsiimti
Kitas gali pagalvoti, kad drožėjas be perstojo birbina benzopjūklą, vien galvodamas apie sotesnį duonos kąsni. Iš tikrųjų taip nėra. E. Rimdžius – aistringas žvejys. Prieš 10 metų tvenkinyje greta nusipirktos sodybos sugavo net 9 kilogramų svorio lydeką. Šiemet šiame vandens telkinyje bandė žvejoti meškere ir spiningu, bet sugauti kažką rimtesnio nepavyko. Turi pasidaręs valtį, ja bet kada gali pasiirstyti.
Aistra motociklams atsirado senokai. Tėvas, nusipirkęs naują „Ižą“ su lopšeliu padovanojo Eugenijui. Paskui kaimynė atidavę neveikiantį – jį susiremontavo. Dabar jau trečiu, vakarietiškos gamybos motociklu važinėja. Nors nenaujas, bet gana galingas ir patvarus. Pernai vasarą su žmona pabuvojo Rygoje, Jūrmaloje ir Palangoje. Praėjusiais metais motociklo spidometras atskaičiavo 7 tūkstančius kilometrų. Eugenijus laikosi greičio pagal kelio ženklus. 37 metus dirbęs vairuotoju nelaksto kaip nuo grandinės paleistas šuo.
Geriausi prisiminimai – iš gimtojo kaimo laikų
E. Rimdžius dar sugeba atlikti ir kalvio darbus, pasidaryti kaltų medžiui drožti ir juos pasigaląsti. Daug ką mokantis pakruojiškis – gana mielas, noriai bendraujantis žmogus. Nemažai dirbinių yra išdovanojęs. Dailininkui, anot jo, nutapyti paveikslą prisireikia net pusės ar viso mėnesio. Droždamas gaminį meistras ilgai neužtrunka, todėl jį gali skirti geram žmogui.
E. Rimdžius prisideda ir prie senųjų medžio darbų atnaujinimo. Kažin, ar lengvai sutiksi kitą tokį, kuriam tai rūpėtų. Pakruojiškiui atrodo gražu, kai apsėjami rajono laukai, juose neauga piktžolės. Vadinasi, tada ir jis pats nepritrūks duonos.
Tokį dvasinį jautrumą atsinešė iš gimtojo Želčių kaimo Lygumų seniūnijoje. Gyvenę sutartinai, lyg viena giminė. Buvusį kaimą žymi likę du storuliai ąžuolai. E. Rimdžius neatsisako minties gimtinę įamžinti paties pastatytu kryžiumi. Jai išsipildyti neleidžia dirbantys žemę nuomininkai. Kryžius trukdytų lauko darbams. Tačiau Eugenijus tikisi išpildyti savo norą, tam turi pasiruošęs ir medienos.
