Baisogalietis medžio meistras Edvardas Belokopitovas, į internetą įkėlęs šv. Jurgio – gėrio pergalės prieš blogį simbolio – statulėlę, taip norėdamas išreikšti ypatingą pagarbą su koronaviruso pandemija besigrumiantiems medikams, sulaukė ypatingo atsako. Viena gydytoja, sutikusi tautodailininką, sakė, jog tai ją pravirkdė.
Išmonė ateina iš savęs, o ne didelio mokslo ragavus
Tautodailininkas dirba taip, kad ir paties, ir kitų širdis malonintų. Jis prisipažino: šv. Jurgį drožė net tris mėnesius, kai kitas tai būtų padaręs per pusdienį. Užtat menininko dirbinių rasi daugybėje pasaulio šalių.
E. Belokopitovas sako esąs tingus, kitiems pomėgiams save išdalijantis. Tikru darbštumo etalonu jis laiko Eduardą Titą, su kuriuo susipažino vieno medžių drožėjų plenero metu. Šis stengiasi tobulėti, nuolat mokosi. Patiko patys pirmieji E. Tito darbai. Šiemet vasarį dalyvavęs knygos apie jo kūrybą pristatyme (dabar E. Titas gyvena Miežiškiuose, Panevėžio r.) Edvardas įsitikino, kad jis – ne tik nuostabus drožėjas, bet ir šiaip nuostabus vyras, neturintis pavydo jausmo. E. Titas jau atsiskleidžia ir kaip tapytojas.
Drožėjas sako: per savo gyvenimą sutiko daugybę žmonių, kurie atrodė nuoširdūs, geri, bet laikui bėgant jie kažkaip pasikeitė. Kiekvienas menininkas turi savo kūrybos stilių, o jis pats yra individualybė. Geras menininkas, anot baisogaliečio, – ne didelio mokslo paragavęs, bet tas, kuriam išmonė ateina iš savęs, per širdį, per jausmus. Vienas darbas atrodo geriau, kitas – prasčiau. Bet jokiu būdu negalima peikti kuriančiojo. Jis dirba, o ne gulinėja ant lovos ar postringauja, koks jis vargšas, kodėl nepripažįstami jo kūriniai.
E.Belokopitovas Pakiršinio etninės kultūros ir amatų centre moko drožybos. Medžio apdirbimas – ne lipdymas iš molio, su juo elgtis reikia ypač atsakingai. Iškart teigiamo rezultato negausi. Tik per darbą įgyjamas pripažinimas. Pigiai to nepasieksi. Pasitaiko, jog vien įsipjovus pirštą, sumažėja potraukis apdirbti medį, o antrą kartą įsipjovus, jis visiškai pradingsta.
Drožėjo atmintis išsaugojo tai, nors gal 60 metų praslinko. Brolis padarė traktoriuką, jo galiniams ratams pritaikė dvi medžio nuopjovas, o iš kaladėlių padarė kabiną ir priekinius ratus. Iki šiandien Edvardui tai atrodo gyva, tiesiog stovi prieš akis.
Kas išmokta, neslegia pečių
Pastebėjus, kad drožėjo kairioji ranka neturi trijų vidurinių pirštų, E. Belokopitovas neišsisukinėjo: „Kai kam sakau, jog juos praradau tarnaudamas Afganistane. Iš tikrųjų – skrosdamas medį. Ranka slystelėjo – ir pirštų nėra. Anksčiau pjovimo staklės neturėjo reikiamų apsaugos priemonių. Šiuolaikinės saugios“.
Edvardui artimesnė pažintis su medžiu prasidėjo ėmus skobti laivelius iš drebulės žievės. Paskui su bendraamžiais „kariavo“ – drožė šautuvus, kardus, laidynes, lankus. Rinko įdomesnes medžių šakas ir iš jų darė kompozicijas. Įgijo rimtą supratimą apie spalvotųjų metalų kaldinimą.
Lankydamas vaikų darželį susidomėjo lipdymu iš plastilino. Namuose mūrijant krosnį, su seserimi „pasisavino“ molio savai gamybai. Taip atgimė animacinių filmų, pasakų herojai. Būdavo nepatenkinti, jeigu saulėje džiovinami molinukai suskeldėdavo.
E. Belokopitovas neturėjo tikrų drožybos mokytojų. Mokykloje lankydamas darbščiųjų rankų būrelį susidomėjo deginimu ant medžio. Toks užsiėmimas įtraukdavo tiek, jog net tekdavo varyti namo ruošti pamokų. Buvo šaunus šokėjas. Kultūros namuose lankė šokių kolektyvą. Išmoko groti mušamaisiais muzikos instrumentais, armonika. Su Baisogalos kaimo kapela „Žvangulis“ ir su Panevėžio liaudiškų dainų ir šokių ansambliu „Pynimėlis“ Edvardas aplankė daugybę pasaulio šalių.
Prof. A. Vyšniauskaitė, išgirdusi E. Belokopitovą, nusistebėjo: „Taip gražiai kalba lietuviškai, bet pavardė – rusiška!“
„Visgi esu lietuvis“, – didžiuojasi baisogalietis medžio meistras.
Nemažai vertybių perėmė iš tėvo
Belokopitovų šeimoje augo 7 vaikai. Tėvas, turėjęs rusišką pavardę, buvo iš Donbaso. Mama – iš Pliuškių kaimo, keliolika kilometrų nuo Baisogalos.
Tėvas buvo nagingas meistras. Primityviais įrankiais gamindavo baldus, karnizus. Buvo ir aukščiausios klasės šaltkalvis, ir puikus šokėjas, ir pasakotojas bei dainininkas. Kartą vyresnieji Edvardo broliai iš mokyklos parsinešė dombrą ir mandoliną. Tėvo rankose jie iš karto atgijo.
Edvardas specialiai muzikos nesimokė. Ganydamas bandą pamiškėje, traukdavo rusiškas dainas, išmoktas iš tėvo dainyno.
Su žmona Rita, puikia mezgėja ir kulinare, Edvardas užaugino dukrą ir sūnų. Vaikai įsikūrė Anglijoje, bet jų mintys visados su gimtine Lietuva. E. Belokopitovas – jau keturių vaikaičių senelis.
