sausio 26, 2016
Giedrė Mičiūnienė
Neįgaliojo vežimėlis – ne kliūtis gyventi

„Kaskart nubudę ryte gauname po dvidešimt keturias naujutėles gyvenimo valandas. Tiesiog neįkainojama dovana! Ir galime tas dvidešimt keturias valandas leisti taip, kad jos neštų ramybę, džiaugsmą ir laimę – mums ir aplinkiniams“ – rašė budizmo atstovas Thit Njat Han. Ir iš tiesų, retas kuris susimąstome, kokią vertingą dovaną mes gauname kasdien, kai esame sveiki ir žvalūs, kasdien skubantys, sprendžiantys įvairias problemas. O neretai jas ir patys susikuriame…

O kaip atrodo gyvenimas žmonėms, kurie „gyvena“ ratukuose?

Gėlėmis pražystantys atvirukai

Mažyčiai dygsneliai kuria gražų atviruką. Maži kryžiukai „spalvina“ paveikslą. Niekas neskaičiavo, kiek tų dygsnelių sudėta į vieną ar kitą grožybę… Gal užtektų jų ne tik visus Avilius (kaimas, kuriame gyvena Agnė Vidrickaitė), bet ir visą Lietuvą apjuosti… Daug atvirukų išdovanota, išdalinta… Kiek jų buvo – Agnė neskaičiavo. Daug ir į Suomiją, ir į Prancūziją iškeliavo… Ne visada lengva juos kurti – trapi merginos sveikata… Bet kai esi užimtas, ir laikas mieliau bėga, ir gyvenimas įgauna mielesnių spalvų.

Atvirukai… Jie ne tik skaidrina merginos Būtį. Jie įkvepia jėgų, nes skatina ieškoti, kurti, mokytis ir tobulėti. Ir Agnė, ir jos mama sakė esančios be galo dėkingos giminaitei iš Kauno Genovaitei Rajackienei – padovanojusiai atvirukų karpyklę. Vos keli judesiai – ir popieriaus kraštai dailiai apkarpyti, palyginti. Iškart pasikeitė ir atvirukų kokybė. Atrodo, kad išsiuvinėtos gėlės net skaisčiau sužydo.

Žiema – nuobodžiausias laikas, nesvarbu, kad laisvo laiko daug, kad laisvesni šeimos nariai. Bet žiema riboja Agnės galimybes. Vasarą, išriedėjus į lauką, galima daugiau pabendrauti, ir senelius, netoliese gyvenančius, aplankyti. Todėl šventė prasideda jau tada, kai bendravimo erdvė padidėja – tave supa ne vien kambario sienos.

Agnės siuvinėti atvirukai

Mielų prisiminimų švieselės iškart blyksteli jos akyse, kai užsimenama apie tarptautinį projektą Mode H, vykusį 2009 metais Prancūzijoje, kurio tema buvo „Romeo ir Džuljeta“ (šis projektas organizuojamas kas dveji metai, ir yra skirtas neįgaliųjų madai – adaptuotų drabužių demonstravimui ir teatralizuoto šou pasirodymui). Taip, Agnė dalyvavo ten. Ir maža pasakyti dalyvavo: (visi žino, jog Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos grupė, atstovaujanti Lietuvai, puikiai pasirodė) – Agnė atliko pagrindinį – Džuljetos vaidmenį. Ratukuose sėdinti mergina tada jautėsi neįtikėtinai pakylėta: ji pirmąkart (ir vienintelį) skrido lėktuvu (lydintis asmuo – buvo jos mama), pirmąkart dalyvavo renginyje – vien dalyvių čia buvo virš 300, o milžiniška salė, kurioje telpa 2000 žiūrovų, atrodė įspūdingai. Ne, tokių įspūdžių nepamirši niekada: tai ne tik vienintelė jos kelionė į užsienį, bet ir įdomios repeticijos, kurios vykdavo net Aviliuose (kadangi tada dar nebuvo galimybės kaskart vežioti Agnės į Zarasus), pasiruošimas – apranga, grimavimas, šiltos žiūrovų šypsenos, aplodismentai, ir begaliniai keistas jaudulys (juk scenoje ji buvo pirmąjį kartą), ir… O kad Agnė geriau įsivaizduotų savo vaidmenį, nuostabioji režisierė Gražina Karlaitė ne tik pasakojo, aiškino, bet ir kūrinį atvežė perskaityti).

Ne, visko tikrai neišvardinsi… Kelionė į Prancūziją buvo reikšminga ir tuo, kad tik tada Agnė suprato, kad netgi, rodos, toks elementarus dalykas, kaip neįgaliojo vežimėliai yra skirtingi: iki tol ji turėjo tik kambaryje važinėti tinkamą. Ir tik vykstant į užsienį, mergina pirmąkart sėdo į vežimėlį, skirtą aktyviam judėjjimui…

„Šis vežimas – tobulas“ – kartoja Agnė. – Jis patogus, paprastai valdomas, juo lengva judėti, – mažakalbė mergina ima berti pagyrimus. Ir iškart supranti, kad nuo jo smarkiai priklauso merginos gyvenimo kokybė.

Gyvenimo kokybė? Žinoma, labai norėtųsi, kad gyvenimas būtų įvairesnis. Todėl Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos dalyvavimas „Rytų Lietuvos regiono neigaliųjų integracija į darbo rinką“ projekte (Europos socialinio fondo agentūra), suteikė galimybę organizuoti įvairius kursus, kurie ne tik Agnei, bet ir daugeliui neįgaliųjų – buvo tikra dvasios atgaiva. Tai ne tik naujos žinios ir patirtys, bet ir malonus bendravimas. Čia buvo vykdomi floristų, kompiuterių kursai. Todėl šiandien ji ir socialiniuose tinkluose naršo, ir internetine bankininkyste naudotis moka. Visa tai labai reikalinga neįgaliajam – nes ribotas judėjimas suteikia daugiau laisvės. Šio projekto veiklose dalyvavo ir psichologas, ir socialinis darbuotojas. Psichologo konsultacijos labai pagelbėjo merginai – ne visada pasitikinti savimi, kartais trūksta ryžto.

Agnė savarankiška. Pagalba jai mažai reikalinga. Na, tik tada, kai labai būtina. Be abejo, be artimųjų būtų sunku. Mergina džiaugiasi, kad ji irgi geba padėti namiškiams: štai broliui Rokui namų darbus padeda atlikti. Tačiau labiausiai ji reikalinga sesutei – mažoji tiesiog prilipusi prie Agnės. Ir kaip nebus? Jos – tikros draugės: vasarą kartu lauke „pasivaikšto“. Mama laiminga – nebijanti palikti mažylės..

Draugai? Agnė jų turi. Bet labiausiai mėgsta tylą ir ramybę. Kodėl? Jai gera būti su savimi. Gal tos tylios minutės, kai paskęsta savyje, suteikia jai labai reikalingos stiprybės, vilties.

Vežimėlis – Agnei įprastas dalykas. Kitaip mergina savęs ir negalėtų suvokti: visas gyvenimas jame. Ar sunku „gyventi vežimėlyje“? – šis klausimas merginos nesutrikdo. „Jei būtų taip atsitikę dabar, be abejonės, būtų sunku. Tačiau kito gyvenimo nemačius – negali ir įsivaizduoti. Tiesiog Gyveni tokį gyvenimą, kuris skirtas tik Tau. Ir negali pykti ant Likimo – juk niekada nežinai, kas Tavęs laukia.

Mėgstamiausia spalva – mėlyna. Ji asocijuojasi su dangumi, jūra… Tiesa, jūros Agnė dar nematė. O norėtų pamatyti, bet labiausiai – delfinus. Ech, bet tai tik svajonės. Mergina žino, kad svajonės pildosi, reikia tik labai norėti. Nors už lango balta žiema, bet šiandien AGNĖS svajonės pražysta atvirukuose įvairiomis gėlėmis…

Internetas suteikia bendravimo džiaugsmą

Visiška priešingybė Agnei – Paulius Bulota. Jis labai komunikabilus, kitokia ir jo gyvenimo istorija. Jau greit bus devyneri: lemtinga diena – vienas lemtingas žingsnis… Ir visas gyvenimas apsivertė… Patys gražiausi jaunystės metai sustingo: kūnas pasidarė sunkiai valdomas. O tada už lango šėlo pavasaris, mokyklose vyko abitūros egzaminai. Ir Paulius mokėsi staliaus amato. Deja… Atestatą jis gavo vėliau, tačiau specialybė taip ir liko neįsigyta. Šiandien apie viską jau galima kalbėti tik būtuoju laiku.

Paulius Bulota su mama

Ramybės Paulius visiškai nemėgsta – vengiąs. Jos juk ir taip pakanka: fiziškai ir dvasiškai. Šio vaikino kasdienybė įkalinta čia, vienkiemyje, gerokai nutolusiame nuo rajono centro, į kurį net autobusas tik keliskart per savaitę užsuka. Nemėgsta skaityti ir knygų – nesuteikia jos dvasinio polėkio, minčių veržlumo. Jam labiau patinka muzika, kompiuteris, bet ypatingai – kompiuteriniai žaidimai. Labiausiai mėgiamas „Krepšinis“ įkvepia vaikiną – rodos, užplūsta tikras dvasinių jėgų antplūdis, o gal čia prisiminimai taip taikliai „mėto tritaškius“, kad viskas atrodo tikra: tarsi buvusi vakar diena? Neretai Pauliaus atminty iškyla kamuolys, krepšinio aikštelė, draugai..

Ar sunku iškęsti? Matyt, kad nelengva: 1,90 m. ūgio Paulius, judantis po namus vežimėliu, supranta, kad šiandien jo galimybės labai ribotos – traumos pažeistos rankos: reikalinga visur nuolatinė pagalba. Gerai, kad mama visada šalia, o ir netoliese gyvenantis brolis vis atskubąs padėti. Džiugu, kad jis tarp savų. Aplanko ir draugai, bet jie toli: kaip ir didelė dalis lietuvaičių – užsienyje. Bet kai grįžta (per Velykas ar Kalėdas) – būtinai pas Paulių atlekia… Didžiausiu stebuklu šiandien jis įvardija – internetą: šis suteikia bendravimo džiaugsmą, nutolina karčią vienatvę. Labai sunku būtų įsivaizduoti gyvenimą be jų.

O kasdienybė? Buitis namuose, kiek įmanoma, jau pritaikyta. Tačiau ir tai juk priklauso nuo kiekvieno gebėjimų. Svarbiausia, žinoma, susitaikyti pačiam su savimi – suprasti, kad gyvenimas tęsiasi, nesvarbu, kur tu sėdėtum: minkštasuolyje ar neįgaliojo vežimėlyje. Gyvenimą mylėti būtina. Ir tikriausiai jį dažniau myli tie, kurių Gyvenimo knygoje Lemties įrašai būna ypatingai ryškūs. „Jei rankos būtų stipresnės“, – tarsi netyčia prasitaria vaikinas, – mėgiamos veiklos jam tikrai netrūktų, o ji ir dieną prasmingesnę padarytų, ir įvairesnių prasmių kasdienybei suteiktų. Bet ir dabar Paulius nedejuoja, neverkšlena: reikia susidraugauti su savo negalia, pamilti ją ir išmokti džiaugtis laimingomis akimirkomis.

Paulius, kaip ir Agnė, dalyvavo projekte „Rytų Lietuvos regiono neigaliųjų integracija į darbo rinką“: lankė anglų kalbos, kompiuterių, buhalterinius užsiėmimus. Jis mielai bendravo su projekte dirbusiu socialiniu darbuotoju, psichologu. Ypatingai patiko psichologiniai testai. Vaikinas noriai dalyvautų ir kituose projektuose, veiklose: ir žinios, ir natūralus žmogiškas bendravimas yra kiekvienam būtini, o tiems, kurių bendravimas neretai apsiriboja „neakivaizdinėmis sesijomis“ – gyvybiškai svarbus.

Paulius prisipažįsta: dabar didžiausia jo svajonė – elektrinis vežimėlis. Nesvarbu, kad dar ne šių metų planuose įrašyta (bet svajoti juk niekada ir niekas nedraudžia), nesvarbu ir tai, kad jis nesuteiks galimybės perlėkti per krepšinio aikštelę varant kamuolį, tačiau taip norėtųsi pajudėti, pamatyti, aplankyti – gal bent tai taptų realybe, nes jo rankos nėra pajėgios „varyti“ vežimėlio kaimo keliu… Laiko turėdamas jis dažnai mėgsta „paklajoti“ internete, kad pasidžiaugtų neįgaliesiems pritaikomomis naujovėmis. Todėl ir vežimėlio modelį jau seniai išsirinkęs.

Ne, niekur neišgirdome nė vieno pikto ar blogo žodžio, keikiančio Lemtį. Gyvenimas suprastas kaip duotybė. Taip jau duota: taip ir gyvenama. Čia, rodos, labiausiai vykdoma Motinos Teresės priesaika: „Gyvenimas – kova, būk kovotojas! Gyvenimas – lošimas, lošk! Gyvenimas – paslapčių bedugnė, ženk į ją be baimės! Gyvenimas – tai meilė, pažink jos pilnatvę! Gyvenimas – tai nuosavybė, saugok ją! Gyvenimas – tai pasirinkimas, išsirink jį! Gyvenimas – tai paslaptis, atskleisk ją! Gyvenimas – tai priesakas, įvykdyk jį! Mylėk gyvenimą, koks jis yra. Mylėk jį, net jeigu neduoda tau tai, ką galėtų, mylėk jį, net jeigu nėra toks, kokio norėtum. Tačiau niekada nemylėk be meilės. Niekada negyvenk be gyvenimo“.

O svajonės, kokios tik jos bebūtų, tampa varomąja gyvenimo jėga, suteikiančia tvirtybės ir džiaugsmo, įrodančio, kad neįgaliojo vežimėlis – ne kliūtis gyventi.

Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovės Olgos Ludziš nuotraukos.

Share Button


lapkričio 20, 2019

Lietuviai jaučiasi saugesni – tai rodo draudimo bendrovė ERGO užsakymu Baltijos šalyse reguliariai atliekamas saugumo indekso tyrimas. Lietuvos gyventojai pagal […]

lapkričio 19, 2019

Lapkričio 15 d. Zarasų viešojoje bibliotekoje lankėsi Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos senųjų amatų dirbtuvių aktorė Ieva Stašelytė ir dailininkė Šarūnė […]

lapkričio 19, 2019

Gal esate girdėję legendą, pasakojančią, kad gėlės atsirado tada, kai vaivorykštė pradėjo tirpti, nes ji buvo labai arti saulės… Visos […]

lapkričio 18, 2019

Lapkričio 12 dieną Zarasų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje vyko popietė „Saugus elgesys gatvėje“, skirta paminėti Pasaulinę dieną žuvusiems eismo […]

lapkričio 16, 2019

„Poezija ateina iš visur ir iš visko… Poezija ta pati visur, visais laikais ir visose žemėse, apimanti, suglobianti, suglaudžianti viską […]

lapkričio 15, 2019

Šiandieninis technologijų ir inovacijų pasaulis sparčiai juda į priekį už nugaros palikdamas visus, kurie su progresu nespėja. Tobulėjančios technologijos, vis […]

lapkričio 15, 2019

Lapkritis dar vadinamas vyrų rūpinimosi savimi mėnesiu arba „Movember“ – prieš penkiolika metų gimusiu judėjimu, siekiančiu atkreipti dėmesį į nerimo, […]

lapkričio 15, 2019

„Padėjote susikurti Facebook, tai dabar ir darbų nėra kada dirbti“, – šypsosi projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvė Zita […]

lapkričio 15, 2019

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su per 1,6 tūkst. Japonijos pramonės įmonių vienijančia federacija „Keidanren“ bei jos vadovaujama verslo […]

lapkričio 15, 2019

Šiaurės šalių literatūros savaitė Turmanto bibliotekoje kasmet laukiama. Šiemet asociacija „Norden“ Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje švenčia 100 metų jubiliejų. Užtenka […]