rugsėjo 16, 2020
Daiva Červokienė
Unikalių lazdų muziejus

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis per trisdešimt metų turi pridrožęs jų daugiau kaip 3700, ilgiausia lazda yra 2,48 metrų aukščio, trumpiausia – vos penkiolikos centimetrų. Tautodailininko lazdos dar 2009 metais pripažintos tautinio paveldo produktu.

„Liaudies išmintis pataria: tarbos, lazdos ir tiurmos niekada neišsižadėk. Labiausiai – lazdos, amžius visko žmogui prikrečia“, – įsitikinęs kelmiškis M. Ežerskis. Nors lazdos pasiramsčiuoti tautodailininkui dar nereikia, tai – dažniausiai jo mintis ir rankas užėmęs daiktas.

Kambaryje – ekspozicija, dirba – virtuvėlėje

Dar tuomet, kai tautodailininkas su savo lazdomis gyveno vieno kambario bute penktajame aukšte, kartais atvažiuodavo pilnas autobusas turistų iš sostinės ar kitų miestų. Tai ir paskatino įkurti privatų muziejų. Pardavęs savo butuką ir paėmęs paskolą iš banko M. Ežerskis nupirko medinį namelį Kelmės centre. Už paskolą garbaus amžiaus tautodailininkui laidavo jo geras draugas. Paskui keletą metų namelį remontavo. Viską darė savomis rankomis. Neišgalėtų samdyti meistrų iš kuklios pensijos, kurios pusę atiduoda bankui. Džiaugiasi sukrapštantis lėšų medžiagoms ir tuo, kad padėjo rėmėjai.

Mečislovas jau daugiabutyje miegojo savo pasigamintoje lovoje, naudojosi paties pasidarytu stalu, spintelėmis. Sakė daug nenorįs, jam užtenka kukliai, paprastai, senoviškai. Kai įrengė pirmąjį namelio aukštą, didžiajame kambaryje parengė savo lazdų ekspoziciją. Ten iš visų kerčių žvelgia įvairiausi medžio sutvėrimai. Panašiai ir antrajame kambaryje. Tik čia dar tilpo spinta, lova ir stalelis su foteliais, kad namelio šeimininkas turėtų kur prisėsti atsigerti kavos. Tiek kukliam tautodailininkui ir užtenka. O jo gyvenimas verda virtuvėlėje. Čia jis vakarais kuria savo lazdas, šeimininkauja. Į kambarį, kaip pats sako, ateina tik miegoti ir išgerti kavos.

Savotiškos lazdų puokštės pasitinka jau namo „gonkelėse“. O prieangyje iš kiemo pusės išdėlioti kitokie sutvėrimai iš medžio, atlikusio nuo lazdų. Tik iš arti keturių tūkstančių M. Ežerskio išdrožtų lazdų ne visos dar ir išpakuotos, be to, Kelmės kultūros skyriaus parodoje jų 150, Kelmės krašto muziejuje – dar 100.

Drožinėja – nuo 40 metų

Iš 10 vaikų išauginusios šeimos kilęs medžio drožėjas sako, kad apie menus vaikystėje nesvajojo. Dirbo sprogdintoju, tekintoju, staliumi, brigadininku. Drožinėti pradėjo vėlai – jau būdamas 40 metų, po sunkios galvos traumos, kurią patyrė dirbdamas tekinimo staklėmis. Pradėjo ne nuo lazdų, pirmieji Mečislovo drožiniai buvo įvairūs gyvūnai ir paukščiai.

Pirmąsias lazdas padarė tėvams, kai šie pradėjo sunkiai vaikščioti. Padarė ne po vieną: tėvas sulaukė 90, mama 96 metų. O pamatę Mečislovo padirbdintas lazdas ir kiti žmonės pradėjo prašyti jiems padaryti, apie įdomias lazdas pradėjo rašyti žiniasklaida, jį pradėjo kviesti į muges, tad teko jų išdrožti daugiau ir pradėti kaupti.

Etnografai unikaliomis laiko tas lazdas, kuriose pavaizduotos mitinės būtybės: maumai, baubai, ežeriniai, šilinyčiai, atėję iš senojo drožybos amato puoselėtojo vaikystėje girdėtų pasakų, pasakojimų, o gal ir vaizduotės. Liaudies meno specialistai pastebi, jog Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, lazdą paverčiančio meno kūriniu ir išsaugančio tikrąją paskirtį. Ir niekur pasaulyje antros tokios lazdos nerasi. Jau sovietiniais laikais buvo rengiamos ir jų parodos. Ir ne tik Lietuvoje. Kelmiškio lazdos keliavo į Maskvą, Rygą ir kitus miestus.

Ta M. Ežerskio bičiulystė su medžiu turbūt neatsitiktinė. Jo tėvas buvo stalius, vaikams išdroždavo ir medinių arkliukų ar kitų gyvūnėlių, meistrauti mėgo ir vyriausiasis brolis, nevengęs ir mažiesiems padaryti ką nors įdomaus. Tad nors augo labai sunkiais karo ir pokario metais, kai tėvai drebėdavo dėl visų gyvybės, nes į sodybą tarp miškų užeidavo ir stribai, ir partizanai, atsimena labai daug gero: ir šiltus santykius šeimoje, ir smagias valandas miške.

Miškais – dešimtimis kilometrų

Drožėjas sako be miško savęs nebeįsivaizduojąs, tai – jo gyvenimo džiaugsmas ir ramybė. Gimęs pamiškėje, netoli Kražių, nuo pat mažens vos atsikėlęs dažnai lėkdavo miškan: pavasarį – paukščiukų pasiklausyti, vasarą – uogauti, rudenį – grybauti… Miškai ir upeliai, ežerėliai jam gyvi, turintys savo dievų ir dvasių: Miškinį, Samaninį, Medeinę, undinių, laumių, ežerinių.

„Gamtoje visur pilna gyvybės, tik ne kiekvienas ją pastebi, ne kiekvienas tiki. Visa ta gamtos gyvybė ir į mano drožinius prašosi, lazdose atsispindi. Ten nieko išgalvoto nerasite, tik tai, kas miško duota“, – sakė M. Ežerskis.

Ir dabar vasarą jis būtinai išsiruošia į mišką. Tik paprastai ne šiaip sau pasivaikščioti, o žaliavos savo kūrybai – šakų lazdoms drožti – prisirinkti. Tai – vienas svarbiausių ir sunkiausių pasirengimo drožinėti darbų. Atsineša po keliolika ar porą dešimčių šakų. Žiūri, kad būtų tinkamo aukščio ir kuo įdomesnė, kuo labiau išraityta, sulankstyta, gumbuota.

Miškas ošia maždaug už 3 kilometrų, ten sukaria dar dvigubai daugiau, tad kol grįžta atgal, susidaro bent dešimt. Dažniausiai išsiruošia kone visai dienai.

Ir iš Tytuvėnų, Šiluvos, Šilo Pavėžupio, kur nuvažiuodavo tai seserų aplankyti, tai kitais reikalais, parsiveždavo. Tiesa, tautodailininką su lazdomis į autobusą ne visada priimdavo. Jeigu vairuotojas paragindavo išmesti pagalius, tik tada lipti, Mečislovas to nedarydavo, palaukdavo kito autobuso.

„Žiemą dabar  jau nebekeliauju, dar ilgam turiu, iš ko drožti lazdas. Ruošiausi senatvei“, – nusišypso apibūdindamas šiandieną.

Kūrybos proceso detalės

Tautodailininkas sako, jog lazdoms labiausiai tinka lazdyno mediena, nors yra padaręs ir iš skroblo, obels, drebulės, ievos, šermukšnio, net ir beržinių, ąžuolinių. Jam patinka gumbai, visokius gyvūnus primenantys medžiai, šakos. Pamatęs tokių iš karto sumoja, ką galės padaryti – medis, šaka patys tai pasako. Dauguma jo lazdų natūraliai užlinkusios, susiraizgiusios. Apdaila ir išmonė sukoncentruota rankenoje, kurioje meistras dažnai išdrožia arklio, šuns, katino, avino ar mitinės būtybės, žmogaus galvas, būtinai galvodamas, ar rankai bus patogu pasiremti.

Pirmiausia atrinktą šaką nužievina, tada palaiko padžiovinti, o vėliau galvoja, ką ištiesinti, kur nupjauti, o svarbiausia – sugalvoti, kaip apdailinti rankeną, kur akytes įdėti. Bene visos Mečislovo lazdos – su akimis, kartais – net ir su nosimis, tarsi gyvos būtybės. Anksčiau kiekvienai lazdai net vardą duodavo. Ir dabar, kai jų susikaupė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio, puikiai atsimena, kur kuri šaka buvo rasta, kiek ir kokių lazdų iškeliavo į Latviją, Vokietiją, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Švediją…

Kiek lazdų padaro per mėnesį, metus? Šis klausimas senojo drožybos amato puoselėtoją net nustebino – negali konkrečiai pasakyti. Tą skaičių kažkiek lemia metų laikai (daugiausia jų padaro žiemą), o labiausiai – nuotaika. Vieną šaką per pusdienį ar net porą valandų lazda paverčia, parsineša kone pilnai gamtos sukurtą, o kita ir metus gali stovėti – nesugalvoja, ką daryti, tad padėjęs laiko…

Geriau kartą pamatyti

M. Ežerskis sako, kad drožinėti jam yra išskirtinis malonumas. Prieš 30 metų pradėjo dalyvauti parodose, vien personalinių surengė 15, bendrų su kitais tautodailininkais nė neskaičiuoja. Minint M. Ežerskio 75 metų jubiliejų, jo lazdų paroda buvo surengta ne tik Kelmėje, bet ir Kėdainiuose. Ir Klaipėda, Mažeikiai siūlė parodas surengti, bet savo transporto neturint iškilo problemų.

Jau kalbinamas šiam rašiniui tautodailininkas labai kvietė atvažiuoti pasižiūrėti jo muziejėlio į Kelmę, pratardamas: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti ar perskaityti“. O dėl tolimo atstumo pridūrė, kad, nors dabar visi išlaidas skaičiuoja, „prie gero noro, nėra blogo oro“.

Gal netrukus Kelmė garsės ir kitais lazdas drožinėjančiais meistrais – M. Ežerskis savo patirtimi kelias vasaras dalinosi Kelmės tradicinių amatų centro rengtuose seminaruose ir su 70-mečiais senukais ir su vaikais…

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


rugsėjo 18, 2020

Linai lietuvių tradicijoje buvo ypatingas augalas. Be jo nebuvo įsivaizduojama nei kasdiena, nei šventės. Linininkystė ir audimo amatas apsuptas gausių […]

rugsėjo 18, 2020

2020 metų rugsėjo 12 dieną  Šiaulių Dainų progimnazijos ištvermingiausi mokiniai: Matas Ercus, Karolis Lukšas, Matas Špėgys, Gerda Gintalaitė, Ieva Staradomskytė, […]

rugsėjo 18, 2020

Radviliškio rajono savivaldybėje sušauktas Radviliškio rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdis, kuriame aptarta su COVID-19 ligos plitimu rajone susijusi esama […]

rugsėjo 17, 2020

Rugsėjo 12-ąją Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime vėl vyko tradicinės „Vaižgantinės“. Žmonės iš visos Lietuvos tą šeštadienį rinkosi lietuvių literatūros klasiko […]

rugsėjo 17, 2020

Rugsėjo 15-ąją Radviliškio viešojoje bibliotekoje paskelbti fotokonkurso „Žemės žaizdos“ rezultatai ir atidaryta jo dalyvių darbų paroda. Šį konkursą biblioteka organizavo, […]

rugsėjo 16, 2020

Rugsėjo 15 d. vakarą šiauliečiai rinkosi į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyrių žiūrėti japonų filmo „Virtuvės samurajai“ (angl. […]

rugsėjo 16, 2020

Rugsėjo 10 dieną prie Šiaulių valstybinės kolegijos būrėsi Šiaulių jaunimas, kurio laukė pusdienis prasmingų diskusijų ir įvairių veiklų. Nors pikniko […]

rugsėjo 15, 2020

Šiluvos Jono Pauliaus II aikštėje Šiaulių miesto ir Raseinių, Kelmės, Šiaulių rajonų merai pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria siekiama skleisti religinio […]

rugsėjo 14, 2020

„Neprailgo tie metai. Visą gyvenimą kartu buvom, koja kojon ėjom, ir dabar šiandien čia drauge atvažiavom. O vestuves smagiai atšventėm […]

rugsėjo 14, 2020

Visų pamėgtas ir jau tradiciniu tapęs džiugių emocijų ir nepamirštamų įspūdžių dosnus renginys „Visa Lietuva šoka“ lietuviškų šokių mokytis ir […]

rugsėjo 14, 2020

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale rugsėjo 10 d. atidaryta pirmoji Lietuvoje unikali interaktyvi karaokė erdvė. Šis pasiekimas įvykdytas […]

rugsėjo 14, 2020

Rugsėjo 11–12 dienomis Šiauliai šventė 784-ąjį gimtadienį. Šiaulių kultūros centro koordinuota miesto šventė „Šiaulių dienos 784“ šiais metais šurmuliavo gerai […]

rugsėjo 14, 2020

Istorijos šaltinių teigimu, popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse, vėliau paplito po visą pasaulį. Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti XVI […]

rugsėjo 14, 2020

2020 m. rugsėjo 10 d. Chaimo Frenkelio vilos parke vyko paskutinysis XVII tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginys. Koncertavo […]

rugsėjo 14, 2020

Rugsėjo 11 dieną į Eibariškių parko pristatymo visuomenei šventės šurmulį įsiliejo Radviliškio viešosios bibliotekos kolektyvas. Nuotaikingas pasakos „Pagrandukas“ pristatymas vyko […]

rugsėjo 11, 2020

Pasitinkant Šiaulių miesto gimtadienį į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrių (Aido g. 27) rugsėjo 9 d. rinkosi […]

rugsėjo 11, 2020

Rugsėjo 8 dieną Radviliškio Vaižganto progimnazijos patalpose duris atvėrė  atnaujintas Kosminio modeliavimo muziejus. Šventės svečius priėmė ir apie pasiekimus kosminio […]

rugsėjo 11, 2020

Oficialiai atidarius Gegužių progimnazijos stadioną, pratęsta graži tradicija atnaujintam sporto aikštynui suteikti šalyje žinomo Šiaulių sportininko ar trenerio vardą. Šį […]

rugsėjo 10, 2020

Pirmą kartą organizuota ir tris savaites trukusi saugaus eismo stotelių kelionė po Lietuvą baigėsi – 62 saugaus eismo stotelėse apsilankė […]

rugsėjo 10, 2020

Ketvirtadienį Zyplių dvaro vežiminėje įsikūrusiame Zanavykų muziejuje, jau 18-ąjį kartą vyko tradicinė edukacinė duonos šventė „Su savo duona visur rasi […]