15 spalio, 2021
Bronius Vertelka | XXI amžius

21 metai be Lietuvos

Tremtinys ir politkalinys Juozas Meškuotis / Broniaus Vertelkos nuotr.

Aštuoneri lageryje ir trylika Sibiro tremtyje – tiek nelaisvės metų likimas atseikėjo Juozui MEŠKUOČIUI. Tiek laiko be gimtosios Lietuvos ištvėrė muzikantas, fotografas, muzikos instrumentų meistras, skulptorius – vienas garbingiausių žmonių Kėdainių rajone.

Gyvenantis be alkoholio ir dūmo

Per gyvenimą J. Meškuotis neišgėrė nė vienos taurės jokio alkoholinio gėrimo. Kai būdamas maždaug 7 metų surūkė tris papirosus, mama pamačiusi, uždrožė sūnui šlapiu skuduru. Tada jis jai prisiekė, jog daugiau nė vienos cigaretės neužsidegs. Savo pažadą ištesėjo. Tai buvo ir jo garbės reikalas.

J. Meškuotis nėra ko nors apskundęs, kam nors pavyduliavęs ir prieš nieką nekeliaklupsčiavęs. Jis gyveno taip, kaip įpareigojo 10 Dievo įsakymų. Krakių gyventojas galėtų ginčytis dėl konfesijų, bet vis tiek liktų giliai įsitikinęs, kad Dievas yra.

Atšventęs 95 metų sukaktį, J. Meškuotis dar judrus, geras pašnekovas. Jaunystėje turėjo tokią atmintį, kad per pamokas mokykloje neužsirašydavo. Malonu bendrauti ir dabar – su Kėdainių kultūros premijos laureatu, 2016 metais apdovanotu rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ – už parlamentarizmą, tradicijų puoselėjimą, politiškumą, demokratijos skatinimą.

Dievulis nepagailėjo talentų

„Aš blogų žmonių nesu sutikęs“, – sakė senolis, labai gražiai atsiliepęs apie garsųjį medžio meistrą Vytautą Ulevičių, irgi gyvenantį Krakėse, nors mene abu – konkurentai.

Jau  trys dešimtmečiai J. Meškuotis našlys, tačiau jo namuose vos ne ideali tvarka. Vasarą senelį prižiūrėjo anūkė studentė. Tėvu, kad būtų sočiai pavalgęs, rūpinasi iš Kėdainių atvažiuojanti dukra.

J. Meškuotis niekada veltui neleido laiko. Turi sukaupęs net 43 fotoalbumus iš jo darytų nuotraukų.

Nemažai įsimintinų darbų yra sukūręs. Krakių bažnyčios šventoriuje, minint šventovės 100-metį, iš ąžuolo pastatė skulptūrą statybininkui – ją stačiusiam žmogui. Netoli meistro namų yra paminklas 62 žuvusiems partizanams atminti. Dar buvo neaišku, ar Lietuva taps laisva, o miestelio kapinėse jau stovėjo paminklas sovietinių represijų aukoms atminti, tuo nustebinęs netgi KGB Kėdainių skyriaus viršininką. Brolio Vytauto, partizano, žuvimo vietą irgi pažymėjo paminklu. Dažnas stabteli eidamas pro J. Meškuočio sodybą Dariaus ir Girėno gatvėje. Grojančio armonika skulptūra įamžino savo tėvo atminimą, ją iškalęs granite. Yra ir kitų jo darbų. Ir už visus savo meniškus kūrinius J. Meškuotis nėra paėmęs nė cento, nors naudojo savo medžiagas, rankas ir protą.

Tėvas buvo tvirtas šeimos ramstis

J. Meškuočio tėvas buvo daugybės amatų meistras: kalvis, stalius, dailidė, padarė muzikos instrumentų, taisė armonikas. Tėvas ir mama kaimynų buvo labai gerbiami už sąžiningumą ir padorumą, nemėgo nekonfliktuoti. Taip jis auklėjo savo vaikus.

Tėvas buvo Nepriklausomybės kovų Lietuvoje dalyvis. Pirmasis pasaulinis karas jam baigėsi prie Rumunijos sienos. Sužinojęs, kad lietuviai kyla į kovą už savo laisvę, jis nusprendė bėgti į gimtinę. Kelionė buvo labai sunki ir atsakinga. Pateko į baltųjų ir raudonųjų rankas, jį norėjo prie sienos statyti kaip išdaviką ir sušaudyti. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Panevėžyje tuo metu organizavosi savanorių dalinys. O čia jis buvo tardomas kaip bolševikų šnipas. Gerai, kad išsiaiškino tiesą.

Jam, kaip savanoriui, valdžia skyrė žemės. Bet jis atsisakė, neturėjo polinkio ją dirbti. Tada kaip kompensaciją gavo šiek tiek litų ir už juos pirko darbo įrankius. Nesikišo jis į politiką, bet buvo tikras savo šalies patriotas. Taip susiklostė, kad sūnus Juozas įsitraukė į pogrindinę veiklą, padėjo partizanams. Tėvas, kaip geras meistras, jiems slapta remontavo ginklus. Sovietų valdžia to nepamiršo.

Išdavė bičiulė

Tuo metu J. Meškuotis mokytojavo Kėdainių amatų mokykloje ir jau buvo baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Trūkstant mokytojų, Juozas įsidarbino Kėdainiuose. Ten susipažino su tokia Padelevičiūte, tarpukaryje buvusio Kėdainių apskrities viršininko dukra, ir dirbusia banke kasininke. Ten ją užverbavo KGB. Iš jos Juozas ne kartą gavo popieriaus spausdinimo mašinėlei – tuo metu didžiulio deficito. Kartais jam kildavo mintis, ar ji negalinti būti saugumo agentė, tačiau mokėjo puikiai suvaidinti.

Tuo metu Juozas rimtai užsiiminėjo fotografija, grojo akordeonu ir armonika. Trejus metus vakarais mokėsi Kėdainių muzikos mokykloje, bet jos nebaigė. Partizanų patartas, Juozas užmezgė ryšį su stribais, kurie irgi norėjo turėti savo muzikantą. Sugebėjo išpešti reikalingą informaciją. Tada Padelevičiūtė ėmė įtarti, kad Juozas – irgi  stribų agentas. Paklaustas, ką veikiąs su tuo popieriumi, jis jai padovanojo vieną pogrindinio laikraščio egzempliorių, išleistą dainų rinkinį ir tris proklamacijas. Su tais daiktiniais įkalčiais ji nuėjo į saugumą. Iš jos naujų žinių reikalavo kagėbistai. Tikriausiai, nieko blogo negalvodama, ji įdavė Juozą. Jį areštavo gatvėje, išėjusį iš parduotuvės. Iš Kėdainių tardymo izoliatoriaus jis bandė pabėgti, bet nepasisekė. Lietuvos patriotą nuteisė 25 metams  lagerio. Po daug metų J. Meškuotis buvo sutikęs tą Padelevičiūtę. Ji verkė, atgailavo, sakė netikėjusi, jog taip išeis.

Lageris – ne kurortas

Šiandien J. Meškuotis sako, kad išgyventi lageryje padėjo vokiečių kalbos mokėjimas. Dirbo kobalto sodrinimo fabrike. Būdavo, sušlampa, o išsidžiovinti nėra kur. Darbas prie sodrinimo vonių buvo sunkus. Kartą Juozas fabriko vyr. inžinieriui išsitarė, kad galima rankų darbą pakeisti mechanizmais. Tą sykį jis iš jo tik pasišaipė. Po poros dienų vėl jis jį išsikvietė ir patarė imtis naujovės. Didelėmis Juozo pastangomis ji išlaisvino 16 žmonių darbo rankas. Prie vienos sodrinimo vonios dirbo 4 žmonės, o tų vonių – irgi keturios. Tai buvo nuostabus Juozo išradimas.

Užuot Juozui padėkoję, naujovę pasisavino kiti, o patį jos autorių įkišo į pragariškomis sąlygomis dirbančią džiovyklą. Tą cechą kaliniai buvo praminę lavonine. Beveik po trijų darbo mėnesių džiovykloje sušlubavo Juozo širdis. Į lagerį jį parnešė kaliniai. Iš čia pateko į lagerio ligoninę su trimis lovomis. Joje dirbo kalinys ir garsus gydytojas vokietis. Jį buvo pasiuntę į Ameriką tobulintis. Sovietai įtarę, kad jis – jos žvalgybos užverbuotas, išvogė jį ir įgrūdo į Kolymos lagerį.

Juozas jautėsi visiškai prastai. Atsitiktinai jis išgirdo, kaip gydytojas kalbasi su ligoninės sanitaru ukrainiečiu, tarnavusiu vokiečių pusėje ir gerai mokėjusiu vokiečių kalbą. Jis ir paklausęs gydytojo, kiek dar ligonis ištvers. Gydytojas atsakęs, kad kažin ar sulauks rytojaus. Tada Juozas vokiškai paklausė to gydytojo, kiek dabar valandų. Abiem jiems labai nepatogu tapo. Gydytojas nusprendė viską padaryti, kad lietuvis išgyventų. Jis prie ligonio lovos išbudėjo visą naktį. Kitą dieną Juozui tapo geriau. Pasitaisęs gavo antrą invalidumo kategoriją. J. Meškuočiui leido šaltkalviauti.

Lageryje pagamino akordeoną

Juozo tėvas buvo muzikantas, pats armonika ėmė groti nuo 6 metų. Lageryje turėjo galimybę pasidaryti muzikos instrumentą. Dirbtuvėse buvo galąstuvas, už jų – suvirinimo aparatas.

Lagerį saugodavo kariškiai. Sudegė jų klubas, vos patys sugebėjo išsigelbėti. Ten buvo akordeonų, bajanų. Rado kelis jų sudegusius. Pradžioje Juozas sumąstė pasidaryti armoniką. Paskui kilo mintis: kodėl ne akordeoną, juo juk moka groti? Taip po darbo papildomai dirbdamas po tris valandas pasiekė savo tikslą. Dabar tas akordeonas – Kėdainių krašto muziejuje.

Nebepamatė tėvo gyvo

Stalinui mirus, laisvėjo ir gyvenimas lageryje. Jame išbuvęs 8 metus, Juozas dar turėjo 13 metų kentėti tremtyje. Dirbdamas sugebėjo įstoti į Irkutsko statybos institutą mokytis neakivaizdiniu būdu. Mokslas sekėsi, kadangi labai parvertė žinios, gautos Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Dirbo geologijos ekspedicijoje ir mokėsi. Institutą baigė su pagyrimu.

Sukūrė šeimą su Adele, irgi tremtine. Kartu išgyveno 21 metus, susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus. Žmona mirė nuo klastingos ligos.

Nebeteko pamatyti gyvo tėvo, buvusio tremtyje. Laukė tolimas kelias, todėl nespėjo atvykti į jo laidotuves. Tėvas mirė būdamas 93 metų. Nors atrodė dar gyvybingas, bet iškeliauti į Amžinybę padėjo prikibęs ispaniškas gripas. Juozas pirmasis Lietuvoje parsivežė tėvo palaikus. Tik po metų tai prasidėta daryti masiškai. Mama mirė, kai jai iki 100 metų trūko trijų mėnesių.

Pastatė pusę mūrinių Krakių namų

J. Meškuočiui, grįžus į Lietuvą, teko nemažai paklajoti, kol atsidūrė Krakėse. Prieš tai buvo įsidarbinęs Alytuje. Ten 5 metus gyveno ir dirbo. Ėjo meistro, darbų vykdytojo pareigas. Įvedė progresyvinį užmokestį darbininkams. Juozo statybos objektas tapo pirmaujančiu. Taip atsirado pavydas. Paskleidė gandą, jog jis įsteigė antitarybinę organizaciją ir pats jis jai vadovauja, nors iš tikrųjų nieko tokio nebuvo. Surengė dvi revizijos, ieškojo, prie ko prisikabinti. J. Meškuotis suprato, jog Alytuje tapo svetimas. Atsitiko taip, kad Juozo bendraklasis ir kaimynas, dirbęs kaimo statybos organizacijos viršininku Kėdainiuose, supažindino su Krakių kolūkio pirmininku Petkevičiumi, kuriam reikėjo inžinieriaus statybininko. Krakių kolūkis buvo ekonomiškai stiprus. O tas pirmininkas pasirodė esąs tikras Lietuvos patriotas. Supratę vienas kitą, jie sukirto rankomis. Inžinieriumi statybininku J. Meškuotis išdirbo 23 metus. Su jo žinia pastatyta pusė mūrinių namų Krakėse. Teko užbaigti kultūros centrą. Kai per koronaviruso pandemiją jį renovavo, Juozo teiravosi apie pastato požemines komunikacijas.

Miestelyje iškilo ir paties Juozo Meškuočio dviaukštis mūrinukas. Jį įrengiant ranką pridėti teko ir pačiam.

 


6 gruodžio, 2022

Gruodžio 17 d. Bažnytinio paveldo muziejus Vilniaus katedros varpinėje atidaro Barboros Radvilaitės 500-osioms gimimo metinėms skirtą parodą „Barbora etc.“. Parodos pavadinimą […]

1 gruodžio, 2022

Vienų audinių raštų ritminis judesys vos juntamas, kitų – toks stiprus, kad sunku ilgiau išlaikyti žvilgsnį; langelių srovė gali tekėti […]

30 lapkričio, 2022

Vietos gyventojų iniciatyva – rimta jėga, galinti paskatinti rimtus pokyčius. Vienu iš tokių pavyzdžių galėtų būti Pumpėnų vėjo malūnas (Pasvalio […]

Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. 1946 m.
29 lapkričio, 2022

2022 m. lapkričio 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre buvo surengta spaudos konferencija, kurioje oficialiai patvirtinta, kad Leipalingyje […]

27 lapkričio, 2022

Lapkričio 27 dieną, artėjant 65-osioms brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties metinėms, Merkinėje buvo atidengta skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurta skulptūra „Vanagas […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
25 lapkričio, 2022

2022 m. lapkričio 22 d. Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje vyko iškilmingas Lietuvos kariuomenės dienos minėjimas. Minėjime dalyvavo […]

Petro Ivanovo nuotr.
25 lapkričio, 2022

Lapkričio 23-ąją dieną minime Lietuvos kariuomenės dieną. Ši svarbi ir iškilminga diena buvo paminėta ir Zarasuose. Minėjimo dalyviai neišsigando žvarbaus […]

24 lapkričio, 2022

Spartus gyvenimo tempas ne tik keičia mūsų kasdienybę, bet ir verčia dideles organizacijas bei korporacijas ieškoti naujų būdų, kaip įveikti […]

Adolfas Ramanauskas - Vanagas
21 lapkričio, 2022

Adolfas Ramanauskas – Vanagas buvo vienas pagrindinių Lietuvos laisvės kovotojų prieš sovietinę okupaciją ir gali būti teisėtai vadinamas svarbiu tos […]

16 lapkričio, 2022

Savaitgalį Kėdainiuose vyko Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių dziudo čempionatas, kuriame puikiai pasirodė Panevėžio sporto centro ugdytiniai.   „Džiaugiuosi puikiu sportininkų […]

15 lapkričio, 2022

Kėdainių pramoninėje zonoje naujas vardas ‒ stambias investicijas čia suplanavo bendrovė „Epsoma“, kuri ketina statyti magnio sulfato heptahidrato, dar vadinamo […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
12 lapkričio, 2022

lapkričio 11 d. Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje vyko susitikimas su 2022 metų Laisvės premijos laureate, viena […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
12 lapkričio, 2022

2022 m. lapkričio 10 d. Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje vyko filmo „Senis […]

Prie Pegaso skulptūros kalba jos autorius Vilniaus dailės akademijos docentas prof. Arvydas Ališanka / Linos Poškevičiūtės nuotr.
10 lapkričio, 2022

Lukšiuose pristatyta skulptūra „Pegasas“ (autorius prof. Arvydas Ališanka), skirta kraštiečiui skulptoriui Vincui Grybui (1890 10 03–1941 07 03), kilusiam iš […]

10 lapkričio, 2022

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui ir visuomenininkui Andriui Tapinui įteiktas antrasis Jono Karolio Chodkevičiaus […]

Petras Girdzijauskas
10 lapkričio, 2022

Petras Girdzijauskas gimė 1932 m. lapkričio 10 d. Raseinių aps. Šimkaičių vlsč. Bulzgeniškių k. ūkininkų Jono ir Elenos Girdzijauskų šeimoje, […]

R. Kaminsko nuotr.
9 lapkričio, 2022

2022 m. lapkričio 8 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje vyko keliaujančios parodos „Gydant […]

7 lapkričio, 2022

2022 m.  lapkričio 4 d. Kaune,  Lietuvos karininkų ramovės Kunigaikščių menėje vyko Lietuvos kariuomenės savanorio, šaulio, žurnalisto, Kauno m. savivaldybės […]

Algimantas Vidmantas Baltrušis
28 spalio, 2022

Prieš 80 metų, 1942 m. spalio 28 d. Kaune gimė pogrindinių organizacijų „Laisva Lietuva“ ir „Lietuvos Laisvės lyga“ narys, pogrindžio […]

Prezidentūros nuotr.
28 spalio, 2022

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Belgijos Karaliumi Pilypu ir Karaliene Matilda trečiadienį Kaune lankėsi […]