15 spalio, 2021
Bronius Vertelka | XXI amžius

21 metai be Lietuvos

Tremtinys ir politkalinys Juozas Meškuotis / Broniaus Vertelkos nuotr.

Aštuoneri lageryje ir trylika Sibiro tremtyje – tiek nelaisvės metų likimas atseikėjo Juozui MEŠKUOČIUI. Tiek laiko be gimtosios Lietuvos ištvėrė muzikantas, fotografas, muzikos instrumentų meistras, skulptorius – vienas garbingiausių žmonių Kėdainių rajone.

Gyvenantis be alkoholio ir dūmo

Per gyvenimą J. Meškuotis neišgėrė nė vienos taurės jokio alkoholinio gėrimo. Kai būdamas maždaug 7 metų surūkė tris papirosus, mama pamačiusi, uždrožė sūnui šlapiu skuduru. Tada jis jai prisiekė, jog daugiau nė vienos cigaretės neužsidegs. Savo pažadą ištesėjo. Tai buvo ir jo garbės reikalas.

J. Meškuotis nėra ko nors apskundęs, kam nors pavyduliavęs ir prieš nieką nekeliaklupsčiavęs. Jis gyveno taip, kaip įpareigojo 10 Dievo įsakymų. Krakių gyventojas galėtų ginčytis dėl konfesijų, bet vis tiek liktų giliai įsitikinęs, kad Dievas yra.

Atšventęs 95 metų sukaktį, J. Meškuotis dar judrus, geras pašnekovas. Jaunystėje turėjo tokią atmintį, kad per pamokas mokykloje neužsirašydavo. Malonu bendrauti ir dabar – su Kėdainių kultūros premijos laureatu, 2016 metais apdovanotu rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ – už parlamentarizmą, tradicijų puoselėjimą, politiškumą, demokratijos skatinimą.

Dievulis nepagailėjo talentų

„Aš blogų žmonių nesu sutikęs“, – sakė senolis, labai gražiai atsiliepęs apie garsųjį medžio meistrą Vytautą Ulevičių, irgi gyvenantį Krakėse, nors mene abu – konkurentai.

Jau  trys dešimtmečiai J. Meškuotis našlys, tačiau jo namuose vos ne ideali tvarka. Vasarą senelį prižiūrėjo anūkė studentė. Tėvu, kad būtų sočiai pavalgęs, rūpinasi iš Kėdainių atvažiuojanti dukra.

J. Meškuotis niekada veltui neleido laiko. Turi sukaupęs net 43 fotoalbumus iš jo darytų nuotraukų.

Nemažai įsimintinų darbų yra sukūręs. Krakių bažnyčios šventoriuje, minint šventovės 100-metį, iš ąžuolo pastatė skulptūrą statybininkui – ją stačiusiam žmogui. Netoli meistro namų yra paminklas 62 žuvusiems partizanams atminti. Dar buvo neaišku, ar Lietuva taps laisva, o miestelio kapinėse jau stovėjo paminklas sovietinių represijų aukoms atminti, tuo nustebinęs netgi KGB Kėdainių skyriaus viršininką. Brolio Vytauto, partizano, žuvimo vietą irgi pažymėjo paminklu. Dažnas stabteli eidamas pro J. Meškuočio sodybą Dariaus ir Girėno gatvėje. Grojančio armonika skulptūra įamžino savo tėvo atminimą, ją iškalęs granite. Yra ir kitų jo darbų. Ir už visus savo meniškus kūrinius J. Meškuotis nėra paėmęs nė cento, nors naudojo savo medžiagas, rankas ir protą.

Tėvas buvo tvirtas šeimos ramstis

J. Meškuočio tėvas buvo daugybės amatų meistras: kalvis, stalius, dailidė, padarė muzikos instrumentų, taisė armonikas. Tėvas ir mama kaimynų buvo labai gerbiami už sąžiningumą ir padorumą, nemėgo nekonfliktuoti. Taip jis auklėjo savo vaikus.

Tėvas buvo Nepriklausomybės kovų Lietuvoje dalyvis. Pirmasis pasaulinis karas jam baigėsi prie Rumunijos sienos. Sužinojęs, kad lietuviai kyla į kovą už savo laisvę, jis nusprendė bėgti į gimtinę. Kelionė buvo labai sunki ir atsakinga. Pateko į baltųjų ir raudonųjų rankas, jį norėjo prie sienos statyti kaip išdaviką ir sušaudyti. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Panevėžyje tuo metu organizavosi savanorių dalinys. O čia jis buvo tardomas kaip bolševikų šnipas. Gerai, kad išsiaiškino tiesą.

Jam, kaip savanoriui, valdžia skyrė žemės. Bet jis atsisakė, neturėjo polinkio ją dirbti. Tada kaip kompensaciją gavo šiek tiek litų ir už juos pirko darbo įrankius. Nesikišo jis į politiką, bet buvo tikras savo šalies patriotas. Taip susiklostė, kad sūnus Juozas įsitraukė į pogrindinę veiklą, padėjo partizanams. Tėvas, kaip geras meistras, jiems slapta remontavo ginklus. Sovietų valdžia to nepamiršo.

Išdavė bičiulė

Tuo metu J. Meškuotis mokytojavo Kėdainių amatų mokykloje ir jau buvo baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Trūkstant mokytojų, Juozas įsidarbino Kėdainiuose. Ten susipažino su tokia Padelevičiūte, tarpukaryje buvusio Kėdainių apskrities viršininko dukra, ir dirbusia banke kasininke. Ten ją užverbavo KGB. Iš jos Juozas ne kartą gavo popieriaus spausdinimo mašinėlei – tuo metu didžiulio deficito. Kartais jam kildavo mintis, ar ji negalinti būti saugumo agentė, tačiau mokėjo puikiai suvaidinti.

Tuo metu Juozas rimtai užsiiminėjo fotografija, grojo akordeonu ir armonika. Trejus metus vakarais mokėsi Kėdainių muzikos mokykloje, bet jos nebaigė. Partizanų patartas, Juozas užmezgė ryšį su stribais, kurie irgi norėjo turėti savo muzikantą. Sugebėjo išpešti reikalingą informaciją. Tada Padelevičiūtė ėmė įtarti, kad Juozas – irgi  stribų agentas. Paklaustas, ką veikiąs su tuo popieriumi, jis jai padovanojo vieną pogrindinio laikraščio egzempliorių, išleistą dainų rinkinį ir tris proklamacijas. Su tais daiktiniais įkalčiais ji nuėjo į saugumą. Iš jos naujų žinių reikalavo kagėbistai. Tikriausiai, nieko blogo negalvodama, ji įdavė Juozą. Jį areštavo gatvėje, išėjusį iš parduotuvės. Iš Kėdainių tardymo izoliatoriaus jis bandė pabėgti, bet nepasisekė. Lietuvos patriotą nuteisė 25 metams  lagerio. Po daug metų J. Meškuotis buvo sutikęs tą Padelevičiūtę. Ji verkė, atgailavo, sakė netikėjusi, jog taip išeis.

Lageris – ne kurortas

Šiandien J. Meškuotis sako, kad išgyventi lageryje padėjo vokiečių kalbos mokėjimas. Dirbo kobalto sodrinimo fabrike. Būdavo, sušlampa, o išsidžiovinti nėra kur. Darbas prie sodrinimo vonių buvo sunkus. Kartą Juozas fabriko vyr. inžinieriui išsitarė, kad galima rankų darbą pakeisti mechanizmais. Tą sykį jis iš jo tik pasišaipė. Po poros dienų vėl jis jį išsikvietė ir patarė imtis naujovės. Didelėmis Juozo pastangomis ji išlaisvino 16 žmonių darbo rankas. Prie vienos sodrinimo vonios dirbo 4 žmonės, o tų vonių – irgi keturios. Tai buvo nuostabus Juozo išradimas.

Užuot Juozui padėkoję, naujovę pasisavino kiti, o patį jos autorių įkišo į pragariškomis sąlygomis dirbančią džiovyklą. Tą cechą kaliniai buvo praminę lavonine. Beveik po trijų darbo mėnesių džiovykloje sušlubavo Juozo širdis. Į lagerį jį parnešė kaliniai. Iš čia pateko į lagerio ligoninę su trimis lovomis. Joje dirbo kalinys ir garsus gydytojas vokietis. Jį buvo pasiuntę į Ameriką tobulintis. Sovietai įtarę, kad jis – jos žvalgybos užverbuotas, išvogė jį ir įgrūdo į Kolymos lagerį.

Juozas jautėsi visiškai prastai. Atsitiktinai jis išgirdo, kaip gydytojas kalbasi su ligoninės sanitaru ukrainiečiu, tarnavusiu vokiečių pusėje ir gerai mokėjusiu vokiečių kalbą. Jis ir paklausęs gydytojo, kiek dar ligonis ištvers. Gydytojas atsakęs, kad kažin ar sulauks rytojaus. Tada Juozas vokiškai paklausė to gydytojo, kiek dabar valandų. Abiem jiems labai nepatogu tapo. Gydytojas nusprendė viską padaryti, kad lietuvis išgyventų. Jis prie ligonio lovos išbudėjo visą naktį. Kitą dieną Juozui tapo geriau. Pasitaisęs gavo antrą invalidumo kategoriją. J. Meškuočiui leido šaltkalviauti.

Lageryje pagamino akordeoną

Juozo tėvas buvo muzikantas, pats armonika ėmė groti nuo 6 metų. Lageryje turėjo galimybę pasidaryti muzikos instrumentą. Dirbtuvėse buvo galąstuvas, už jų – suvirinimo aparatas.

Lagerį saugodavo kariškiai. Sudegė jų klubas, vos patys sugebėjo išsigelbėti. Ten buvo akordeonų, bajanų. Rado kelis jų sudegusius. Pradžioje Juozas sumąstė pasidaryti armoniką. Paskui kilo mintis: kodėl ne akordeoną, juo juk moka groti? Taip po darbo papildomai dirbdamas po tris valandas pasiekė savo tikslą. Dabar tas akordeonas – Kėdainių krašto muziejuje.

Nebepamatė tėvo gyvo

Stalinui mirus, laisvėjo ir gyvenimas lageryje. Jame išbuvęs 8 metus, Juozas dar turėjo 13 metų kentėti tremtyje. Dirbdamas sugebėjo įstoti į Irkutsko statybos institutą mokytis neakivaizdiniu būdu. Mokslas sekėsi, kadangi labai parvertė žinios, gautos Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Dirbo geologijos ekspedicijoje ir mokėsi. Institutą baigė su pagyrimu.

Sukūrė šeimą su Adele, irgi tremtine. Kartu išgyveno 21 metus, susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus. Žmona mirė nuo klastingos ligos.

Nebeteko pamatyti gyvo tėvo, buvusio tremtyje. Laukė tolimas kelias, todėl nespėjo atvykti į jo laidotuves. Tėvas mirė būdamas 93 metų. Nors atrodė dar gyvybingas, bet iškeliauti į Amžinybę padėjo prikibęs ispaniškas gripas. Juozas pirmasis Lietuvoje parsivežė tėvo palaikus. Tik po metų tai prasidėta daryti masiškai. Mama mirė, kai jai iki 100 metų trūko trijų mėnesių.

Pastatė pusę mūrinių Krakių namų

J. Meškuočiui, grįžus į Lietuvą, teko nemažai paklajoti, kol atsidūrė Krakėse. Prieš tai buvo įsidarbinęs Alytuje. Ten 5 metus gyveno ir dirbo. Ėjo meistro, darbų vykdytojo pareigas. Įvedė progresyvinį užmokestį darbininkams. Juozo statybos objektas tapo pirmaujančiu. Taip atsirado pavydas. Paskleidė gandą, jog jis įsteigė antitarybinę organizaciją ir pats jis jai vadovauja, nors iš tikrųjų nieko tokio nebuvo. Surengė dvi revizijos, ieškojo, prie ko prisikabinti. J. Meškuotis suprato, jog Alytuje tapo svetimas. Atsitiko taip, kad Juozo bendraklasis ir kaimynas, dirbęs kaimo statybos organizacijos viršininku Kėdainiuose, supažindino su Krakių kolūkio pirmininku Petkevičiumi, kuriam reikėjo inžinieriaus statybininko. Krakių kolūkis buvo ekonomiškai stiprus. O tas pirmininkas pasirodė esąs tikras Lietuvos patriotas. Supratę vienas kitą, jie sukirto rankomis. Inžinieriumi statybininku J. Meškuotis išdirbo 23 metus. Su jo žinia pastatyta pusė mūrinių namų Krakėse. Teko užbaigti kultūros centrą. Kai per koronaviruso pandemiją jį renovavo, Juozo teiravosi apie pastato požemines komunikacijas.

Miestelyje iškilo ir paties Juozo Meškuočio dviaukštis mūrinukas. Jį įrengiant ranką pridėti teko ir pačiam.

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Elena Aleknaitė-Samulienė 2019 metais / asmeninio archyvo nuotr.
3 gruodžio, 2021

Pokalbiui Elena (aplinkinių vadinama Alyte) pakvietė į tvarkingą, šiltai pakūrentą savo pirkią Maksiūnų kaime (Ignalinos r.). Akį patraukė ant stalo […]

Ralfas Selindžeris šiemet rugsėjo 23 dienos renginyje Holokausto atminimo vietoje bendrauja su moksleiviais / Birutės Nenėnienės nuotr.
3 gruodžio, 2021

„Dievas sukūrė ne lietuvius, vokiečius ar žydus, o žmogų. Bet nenurodė vietos, kur žmogus be jokio ženklo ant krūtinės galėtų […]

Tautodailininkė ir Krakių bibliotekininkė Lilija Usevičienė / Broniaus Vertelkos nuotr.
3 gruodžio, 2021

48-uosius darbo bibliotekoje metus pradėjo krakietė Lilija Usevičienė. Ir nė karto nesuabejojo savo profesijos reikalingumu. Paprasta, nestokojanti veiklos, nemėgstanti girtis […]

2 gruodžio, 2021

Vakar apie 11 val. kilus gaisrui gyvenamajame name Zarasų rajone, Matuliškių kaime, jame apdegusį garbaus amžiaus gyventoją iki greitosios pagalbos […]

Žvilgsnis į Guronių Šv. Juozapo koplyčią ir Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, koplytėles / Sauliaus Červoko nuotr.
2 gruodžio, 2021

Antrojo Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronių kaime (Kaišiadorių r.) įrengtas sakralinis Rožinio slėpinių parkas, tapęs kardinolo V. Sladkevičiaus atminimo […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
2 gruodžio, 2021

lapkričio 30 d. sukako 45 metai kai Kaune žuvo  antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, tremtinys, inžinierius Klemensas Brunius (1906-1976). […]

Keturiasdešimt Totorių kaime gimusi ir visą gyvenimą gyvenanti Fatima Šantrukova (Ščuckaja) prie netoli mečetės 1997 metais pastatyto paminklinio akmens, minint 600-ąsias totorių apsigyvenimo Lietuvoje metines. Mokytoja gimtajame kaime ji dirbo 31 metus
29 lapkričio, 2021

Vos už 16 kilometrų nuo Vilniaus yra kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių. Teigiama, kad tai – viena pirmųjų Lietuvos […]

Virėja Renata Kvedarienė (kairėje) ir padavėja Lina Gaučienė, autoriaus nuotr.
24 lapkričio, 2021

Kėdainių rajone esančios Krakės šiemet švenčia 600 metų įkūrimo jubiliejų. Kuo gyvas miestelis, kokių pokyčių įvyko jame, ką krakiškiai ir […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
22 lapkričio, 2021

Lapkričio 18 d. Kaune, Sugiharos namuose vyko Pasaulinės filosofijos dienos minėjimas.  Minėjimo metu buvo aptarti Levo Karsavino (1882-1952) gyvenimo, kūrybinės […]

20 lapkričio, 2021

2021-11-19 Vilniaus centre buvo  nukeltas sovietmečio politinio veikėjo ir rašytojo Petro Cvirkos paminklas. Galimybė nukelti paminklą atsirado tik šių metų  vasarą, […]

J. Petronio nuotr.
13 lapkričio, 2021

Lapkričio 11 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje Auloje vyko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus biografinės knygos „Adamkus“, skirtos Prezidento, VDU Garbės daktaro […]

8 lapkričio, 2021

Nuo pritraukto pirmojo investuotojo 2005 metais Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ) savo veiklos istorijoje turėjo ne vieną reikšmingą pasiekimą – […]

7 lapkričio, 2021

2021 m. lapkričio 5 d. Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje vyko knygų „Kauno geto policininko Šabselio Zilberkveito dienoraštis“,  „Slaptoji Kauno geto […]

Senieji Kvesų karjerai
4 lapkričio, 2021

Kauno rajono savivaldybės ir Batniavos bendruomenės pastangos sustabdyti žvyro kasėjų užmojus kasti žvyrą vaizdingame Nemuno slėnyje nenuėjo veltui. Lapkričio 3 […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
31 spalio, 2021

Spalio 28 d. Vilniuje, Antakalnio kapinėse Atsargos karininkų sąjunga  organizavo  Lietuvos kariuomenės karių-savanorių, žuvusių už Lietuvos laisvę 1919-1921 m. kapų […]

Skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė
29 spalio, 2021

Paliukų kaime gimė ir augo žymus skulptorius Juozas Zikaras, labiausiai žinomas už „Laisvės“ skulptūros, kuri dabar stovi Kaune, sukūrimą. Ji […]

Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorės Vilijos Gilienės (kairėje) padėka poezijos ir muzikos šventę padovanojusiems svečiams aktorei Jūratei Vilūnaitei, fleitininkui Andriui Raziukynui, rašytojai Aldonai Ruseckaitei, skaitovui Pauliui Šironui / Birutės Nenėnienės nuotr.
29 spalio, 2021

Per Lietuvą nuo vasaros pradžios persirito poeto Vytauto Mačernio 100-ojo jubiliejaus metams skirtų renginių banga. Anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės (straipsnis […]

27 spalio, 2021

Nors ir anksčiau Birštonas garsėjo, kaip ramus miestelis, kuriame yra mažai veiklos, dabartiniame variante yra visiškai kitaip. Šiuolaikinis Birštonas yra […]

26 spalio, 2021

Telšiuose, Muziejaus gatvėje esantis Žemaičių muziejaus „Alka“ pagrindinis pastatas prieš kurį laiką užvėrė duris lankytojams ir jau keletą mėnesių čia […]

Garliavos sporto ir kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ąžuolas“ / LNKC nuotr
25 spalio, 2021

Baigėsi dvi dienas Prienuose vykęs konkursinio festivalio „Pora už poros“ nacionalinis turas. Smagiame, spalvingame renginyje laureato vardą pelnyti siekė per […]