10 balandžio, 2024
Irma Kontautienė

Vieno eksponato istorija. Pranas Meškauskas-Germantas – XX a. Konradas Valenrodas

Telšių gimnazijos III laida. 1924 m.

Prieš keletą metų, tvarkant kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Mickevičiaus archyvą, saugomą Žemaičių muziejuje „Alka“, muziejininkė-rinkinio saugotoja Irma Kontautienė rado gimnazisto, o gal studento, pasirašiusio Pr. Meškausko pavarde, neužbaigtą rašinį.

Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas rašinys, tiesiog padriki jaunuoliškų minčių štrichai, prasideda šiais žodžiais: „Ko trokšti, kas tave traukia, kas tavo sielai brangu ir miela? Ar lauki ramybės, su kuria ateina saldusis miegas, ar nenorėtumi poilsio, kuris parodo žmogaus silpnybę, o gal nieko jau nebenori, nuo visko atsisakai ir žiūri į žemę, galvą nuleidęs, kaip be širdies ir jausmų, be minties ir valios, gyvenimo bei žmonių elgeta, varguolis, kuris nieko nebemato prieš save, kas jį sužadintų ir ištiestų jam galybės ranką į priekį ir pagreitintų žingsnius į ateitį, amžinai nežūstančią ir šviečiančią.“ Kaip jis pateko į Juozo Mickevičiaus archyvą? Galbūt šis rašinys pradėtas rašyti mokantis Telšių gimnazijoje?

Tada atsakymų I. Kontautienė nerado ir šis rašinys atsidūrė atsitiktinių dokumentų dėžėje, kaip nesvarbus ir neturintis savo istorijos. Bet praeitais metais muziejaus bibliotekoje aptikta 2020 m. išleista Juozo Stražnicko biografinė apybraiža „Pranas Meškauskas-Germantas. Įkaitas už tautą“. Šios knygos puslapiai padėjo identifikuoti nebaigto rašinio laikmetį, suprasti padrikų minčių prasmę ir atskleidė fatališką žemaičio, kilusio nuo Plungės, biografiją.

Nerūpestinga vaikystė 

Prieš 120 metų, tiksliau 1903 metų gruodžio 3 dieną, arba senuoju stiliumi lapkričio 20 dieną, Plungės valsčiaus Pučkorių kaimo ūkininkų Konstantino ir Idalijos Meškauskų šeimoje gimė ilgai lauktas kūdikis, krikšto metrikose įrašytas Prano Meškausko vardu. Motina Idalija Mickevičiūtė, gimusi Mačiūkų bajorkaimyje, stambaus ūkininko šeimoje, save kildino iš bajorų Mickevičių herbo Nalenč, į Žemaitiją atsikėlusių XIX a. pradžioje. Mickevičių šeimoje sklandė legenda apie giminystę su garsiuoju poetu Adomu Mickevičiumi. Tėvas Konstantinas Meškauskas, nors kilęs iš valstiečių, bet mokytas, baigęs carinę pradžios mokyklą Plungėje, tarnavęs carinėje kariuomenėje karininko patarnautoju-pasiuntiniu, dar prieš Pirmą pasaulinį karą valdė 40 ha žemės. „Abu buvo darbštūs, rūpestingi, geri ūkininkai, gyveno pasiturinčiai. Vyras su draugais mėgo išgerti. Todėl į turgus, į bažnyčią žmona su vyru kartu važiuodavo. Žmona vyrą gerumu paveikdavo, paprašydavo, kad negertų. Vyras klausė žmonos“, – taip dėdę ir dėdienę prisiminė Juozas Mickevičius.

Prano ir trejais metais jaunesnio brolio Konstantino šeimoje, šaukiamo Kastu, vaikystė prabėgo tarp Žemaitijos kalvų ir kaimų netoli Platelių ežero. Čia išsibarstę gyveno dėdės ir tetos – plati Mickevičių giminė. Pirmąsias gyvenimo pamokas broliai gavo iš tėvų, o pradžios mokslus baigė Plungėje. 1914 m. rudenį tėvas Praną išvežė į Telšių progimnazijos I klasę. Deja, mokslai truko neilgai. 1915 m. kovo mėnesį, artėjant vokiečiams, mokyklą evakavo į Rusijos gilumą, o Pranas grįžo į gimtinę.

Telšių gimnazijoje

1918 m. sausio 20 d. „Saulės“ draugija Telšiuose įsteigė gimnaziją: pradžioje veikė tik 4 klasės, vėliau kasmet atsirasdavo po vieną aukštesnę klasę. Tėvas nusprendžia: vaikams reikia gero išsilavinimo, abu Meškauskiukai lankys tą pačią pirmą gimnazijos klasę, tėvams ir pigiau, ir ramiau. Kadangi tarp brolių trijų metų skirtumas, vyresnėlis metais pajauninamas. Toje pačioje klasėje mokosi ir trys broliai Ivinskiai iš Plungės: Juozas, Jonas ir Zenonas.

Telšių gimnazijoje reiklūs mokytojai filologas Jurgis Košys, matematikai Jonas Jagaudas ir Stasys Žukauskas, gamtininkas Liudas Abromavičius, kalbų mokytoja Liucija Nikolskienė ir kiti, vadovaujami direktoriaus, teologijos magistro kunigo Antano Simaičio, ne tik puikiai dėstė, bet ir ugdė ką tik atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos piliečius, gimnazistų jaunatvišką energiją nukreipdami į gimnazijoje besiformuojančias visuomeninių organizacijų kuopeles.

Broliai Meškauskai, šeimoje auklėti katalikiška dvasia, pasirinko ateitininkus, kurių gretos gimnazijoje sparčiai augo – per 1919-1920 mokslo metus narių skaičius padidėjo nuo 4 iki 36. Tarp pirmųjų naujai priimtų narių minimas ir K. Meškauskas. Jaunėlis aktyvesnis, mokantis greit susibendrauti, besistengiantis visur aplenkti vyresnėlį – jei ne moksluose, tai bent visuomeninėje veikloje.

1919-1920 mokslo metais ateitininkai išsikelia svarbiausius uždavinius: „1. Būti ateitininkais praktikoje, 2. Įsteigti šelpimo fondo skyrių, knygyną, 3. Susipažinti su sociologija, tikėjimo šakomis, higiena ir 4. Užmegzti ryšius – susirašinėjimus su kitomis ateitininkų kuopomis.“ – rašoma straipsnyje „Telšių ateitininkų kuopai penkis metus išgyvenus“, išspausdintame laikraštyje „Ateitis“ 1923 m. liepos-rugpjūčio mėn., Nr.7-8.

Vyresnėlis Pranas, labiau linkstantis į mokslus nei į visuomeninę veiklą, į ateitininkų gretas įsitraukia kiek vėliau, bet svariau. Jis atsakingai ruošiasi viešoms paskaitoms ir jas skaito gimnazijos bendruomenei. Tame pačiame straipsnyje Pranas Meškauskas paminėtas tarp geriausių pranešėjų: „Per visą metą padaryta 26 visuotinieji susirinkimai. Susirinkimuose gvildenami irgi įvairūs klausimai, skaitomos paskaitos, svarbesnės iš paskaitų šios: Tylenio „Apie ateitininkus“, Sūdžiaus „Tvirta valia“, Genio „Mūsų idealai“, Meškauskio „Kaip mums tapti veiklesniais, doresniais ir naudingesniais“, Vrubliauskio „Inkvizicija“, Velavičiaus „Dėl ko žmonės dalijasi į partijas“, Kaulakio „Budda“, Grauslio „Idealo reikšmė žmogaus gyvenime“ ir kiti.“ Kokias mintis išsakė Pranas Meškauskas savo pranešime? Galbūt kažką panašaus į nebaigtojo rašinio eilutes: „Ką kalba tavo žodžiai, ką skelbia jie tau ir pasauliui? Ar kartais jie nėra tušti, beverčiai, vėjo nešiojamos plunksnelės, išpūsti pasigyrimų burbulai, melų skelbėjai, žmonių negandų šmėklos, baisybės, tiesiog tavo ir visų pražūtis?“

Broliams baigus dvi Telšių gimnazijos klases, Meškauskai nusprendė savo vaikus perkelti mokytis arčiau namų, į prieš metus atidarytą Plungės realinę progimnaziją, ateityje išaugsiančią į gimnaziją. Čia vyresnėlis Pranas atkakliai mokosi, tikėdamasis per vienerius metus užbaigti dvi klases – nori pasivyti bendraamžius. Jam tai pavyksta, visus egzaminus išlaiko teigiamais pažymiais, tik matematikos mokytojas per egzaminą parašo dvejetą (pasak pusbrolio Juozo Mickevičiaus, tos pačios gimnazijos mokinio, mokytojas buvęs pavydus, baigęs tik gimnaziją). Užsispyręs kaip tikras žemaitis, Pranas grįžta į Telšių gimnaziją, perlaiko egzaminus ir tęsia mokslus čia. Kastas lieka Plungėje. Šis įvykis taps vienu iš daugelio Prano Meškausko likimo posūkių, ateityje nulėmusių jo gyvenimo kelią.

1920-1923 m. Telšių gimnazijoje dirbo Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Jis ne tik dėstė literatūrą, bet ir supažindino gimnazistus su žymiausių filosofų mintimis: nuo antikos laikų Platono ir Sokrato, iki klasikų Kanto ir Šopenhauerio, sužavėjo savo mokinius Rytų filosofijomis ir Mahatmos Gandžio idėjomis, skatino ieškoti žmogaus gyvenimo prasmės.

Nebaigto Prano Meškausko rašinio eilutės tarsi Vydūno minčių aidas: „Tikroji meilė ir grožis visados gyvena žmogaus gelmėse. Kiekvienas paviršiaus gyvenimas nepastovus: banguoja, ūžauja, begaliniai sukyla – ir vėl netrukus nurimsta, išnyksta lyg miškų glūdumos ežerėlio bangos po audros. Bet kada plačiųjų jūrių, didžiųjų vandenynų gelmės įsisiūbuoja, tada nelauk greit ramybės – juo gilesnis sujudimas, juo smarkesnė audra ir ilgesnė.“

Koks nepastovus gali būti gyvenimas parodė tik prasidėję 1924 metai. Pavasarį po sunkios ligos miršta motina, palikdama brolį Kastą vyresnėlio globai – tėvas netrukus ves kitą moterį, kuriai nerūpės vaikų išsilavinimas. Birželio mėnesį vyksta brandos egzaminai, juos Pranas išlaiko sėkmingai ir gauna teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. Aukščiausiais pažymiais įvertinti tikybos, gamtos mokslų, geografijos, teisės ir psichologijos dalykai. Tad Pranas Meškauskas pasirenka studijas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje.

Ateities svajonės ir likimo grimasos

1924 m. vasaros pradžia. Telšių gimnazijos III laidos abiturientai į suaugusių gyvenimą išeina su šviesiomis Vydūno idėjomis mintyse ir begaliniu užsidegimu darbuotis nepriklausomos Lietuvos labui bei visuomenės gerovei. Bet gyvenimas nepastovus…

Pranas Genys taps mokytoju, kraštotyrininku, „Alkos“ draugijos iniciatoriumi ir muziejaus kūrėju, Žemaitijos kultūrai svarbių eksponatų gelbėtoju sovietų pirmos okupacijos metu, žydų tautybės žmonių bei jų kultūrinio palikimo gelbėtoju nacių okupacijos metais. Deja, nieks neišgelbės jo nuo sovietinio Macikų lagerio kalinio ir mirtininko likimo.

Juozas Tarvydas ilgus metus Rokiškyje dėstys literatūrą, organizuos literatų būrelius, statys spektaklius, o atėjusi sovietų valdžia viešai sudegins jo unikalią lituanistinę biblioteką, tyrinėtus Šatrijos Raganos rankraščius ir su šeima ištrems į Sibirą.

Česlovas Liutikas studijuos Lietuvos universitete ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, aktyviai dalyvaus įvairiose studentų organizacijose, baigęs dėstys gamtos mokslus ir kūno kultūrą, už kairuoliškas pažiūras Smetonos valdžios bus ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą, vėliau kurs Šiaulių „Aušros“ muziejų ir aštuonerius metus jam vadovaus, aktyviai dalyvaus Padubysio valsčiaus ir Šiaulių apskrities tarybose, o pirmos sovietų ir vokiečių okupacijų metais, būdamas Lietuvos Mokslų akademijos paminklų apsaugos viršininku, bandys išsaugoti Lietuvos kultūros vertybes nuo sunaikinimo. Antroji sovietų okupacija privers jį pasitraukti į Vokietiją, kur dipukų stovyklose stengsis padėti likimo broliams, aktyviai organizuodamas lietuvių kultūrinį gyvenimą. Galiausiai emigruos į Naująją Zelandiją, vėliau į Australiją.

Henrikas Bucevičius mokys vaikus matematikos Mažeikių gimnazijoje, sovietų ir vokiečių okupacinių valdžių bus skiriamas direktoriumi, bet vėl atėjus sovietams, mokytojų ir mokinių akivaizdoje bus suimtas ir išvežtas į Petrozavodsko lagerius. Išėjęs lagerių „mokyklą“, grįš dirbti į sovietinę mokyklą.

Domas Jurkus bus aktyvus Lietuvos universiteto studentas ateitininkas, studentų korporacijos „Samogitia“ pirmūnas, vienas iš S. Daukanto draugijos steigėjų, vėliau dirbs įvairiuose Lietuvos banko skyriuose, Telšiuose banko direktoriumi, leis laikraštį „Žemaičių žemė“, sovietams okupuojant Lietuvą pasitrauks į Vakarus ir sėkmingai darbuosis Kanados lietuvių bendruomenės labui.

Mykolas Freimanas studijuos Lietuvos universitete, daugiau nei dvidešimt metų dėstys lietuvių kalbą ir literatūrą Linkuvos, Jurbarko, Panevėžio, Šiaulių gimnazijose, dirbs Šiaulių pedagoginiame institute, dėstys kalbotyros įvadą, akcentologiją ir latvių kalbą.

Aleksandras Šimkevičius baigs Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, dirbs mokslinį darbą, kurs naujas bulvių veisles, o naują pašarinių žirnių veislę pavadins „Rainiai“. Rainių kankinių likimas paskatins jį su šeima trauktis į Vakarus. Švedijos ir JAV sėklininkystės ir žemėtvarkos įstaigose toliau tęs savo mokslinius darbus.

Apolinaras Radžius, baigs Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą, dėstys lietuvių kalbą ir literatūrą Rokiškio ir Linkuvos gimnazijose, taps sąžiningumo, pasitikėjimo savimi, Tėvynės ir artimo meilės pavyzdžiu mokiniams, o išėjęs į pensiją grįš į savo jaunystės miestą – Telšius.

Kiekvienas iš šių Telšių gimnazijos III laidos gimnazistų galėtų tapti įdomios biografinės knygos herojais.

Konrado Valenrodo likimas

O koks likimas Prano Meškausko? Visi jo gyvenime padaryti žingsniai ir žygiai jau išsamiai aprašyti 400 puslapių Juozo Stražnicko apybraižoje „Pranas Meškauskas-Germantas. Įkaitas už tautą“: kaip Pranas Meškauskas tapo Pranu Germantu, šlovinusiu Antano Smetonos autoritarinį valdymą, kaip cenzūravo lietuvišką spaudą būdamas Lietuvos Saugumo departamento Spaudos skyriaus viršininku, kaip nacių okupacinės valdžios paskirtas Švietimo vadybos generaliniu tarėju bandė atkurti sovietų sunaikintą Lietuvos švietimo sistemą, o po kelerių metų už savo saviveiklą įpykusių nacių paverstas Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniu Nr. 21253, nuo fizinių kančių mirusiu 1945 metų balandžio 22 dieną, likus tik kelioms savaitėms iki vokiečių pralaimėjimo, ir virtusiu pelenais nacių krematoriume, urnoje likimo draugų kuprinėse atkeliavusiu iki Kopenhagos kapinių ir palaidotu Prano Germanto vardu.

Kas nulėmė tokį žiaurų likimą? Gal žemaitiškas užsispyrimas, o gal Mickevičių giminės genuose užkoduota Tėvynės gelbėjimo misija, aprašyta Adomo Mickevičiaus poemoje „Konradas Valenrodas“, Prano skaitytoje tėvų namuose ar Vydūno pamokose?

Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, Prano Meškausko likimo bei pokalbių draugas kunigas Stasys Yla savo atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ rašė: „Germantas turėjo valenrodišką prigimtį. Ką Adomas Mickevičius pavaizdavo savo poemoje, Germantas vykdė tikrovėje. Volenrodas buvo tik legenda apie prūsų lietuvį Alpį, kuris suprato, kad jo tauta nenugalės kryžiuočių atviroje kovoje. Alpis pasivadino Konradu Valenrodu, svetimuose kraštuose pasiekė riterio garbės, įstojo į ordiną ir buvo išrinktas didžiuoju magistru. Tada jis išvedė ordino armiją į žygį prieš Vilnių ir sąmoningai leido lietuviams sužlugdyti visą jos galybę. Germantas vokiečių galybės nesužlugdė: jis tik sumaišė jų planus Lietuvai iš vidaus pavergti. Tokį vaidmenį tik jis ir galėjo atlikti. Pasivadino Germantu (buvęs Meškauskas), įstojo į nacių partiją, pasiekė SD karininko laipsnio, pasidarė jų generaliniu tarėju, tačiau širdyje liko lietuvis. Lietuvis jis visada buvo – tuo netenka abejoti.“

Jaunosios kartos atstovui, Vilniaus universiteto studentui medikui ir Štuthofo kaliniui Aleksandrui Kantvilui Pranas Germantas atrodė vienišas ir paslaptingas: „Ne vienas turbūt manė, kad jis išdavikas, germanofilas. Man atrodė per daug tolimas, kad galėčiau pasisakyti, ką žinau, jaučiu ar girdžiu. […] Turėjo būti ne tik protingas, bet ir gudrus – sugebėjo tinkamai saugoti Lietuvos švietimą, mokyklas, universitetą. Atlaidesnis jaunimas norėjo apie jį romantiškai galvoti, kaip apie modernųjį Konradą Valenrodą. Negailestinga mirtis, kuri jį nusivedė, kai laisvė jau buvo atėjusi, sutrukdė jam pasisakyti, ką iš tikrųjų jautė ir galvojo. Vėliau, Vokietijoj būnant, apie Germantą buvo kalbama apie drąsų patriotą, kuris, gerai pažindamas nacius, sugebėjo gelbėti mūsų jaunimą, studentus nuo išvežimų darbams ir panašiai“.

Ir kiti kaliniai-įkaitai Štuthofo ypatingame barake, pažymėti raudonu trikampiu su L (lietuviai) raide: profesoriai, generaliniai tarėjai, gimnazijų direktoriai ir mokytojai, advokatai, kunigai, karininkai, įstaigų tarnautojai ir studentai, išėję pro Štuthofo pragaro vartus ir radę savyje jėgų prisiminti bei aprašyti patirtą siaubą, Praną Germantą prisimena kaip tylenį, retai įsitraukiantį į kalinių pokalbius, bet ilgas valandas apie kažką giliai mąstantį. Galbūt, apie nueito gyvenimo kelio teisingus ir neteisingus žingsnius ar kažkada jaunystėje užrašytas mintis: „Ar nenuleidai rankų, kurios tau gali praskinti ir iškovoti kelią? Ar jos kartais nedreba prieš priešą, kiekvieną dieną pasirengusį tave praryti? Tikrai bjauru su juo susitikti, gali garbės arba ir gyvybės netekti! O gal bijai mirties, kuri daugelį taip baugina ir veja iš gyvenimo kautynių arenos į gilius ir neprieinamus užkampius slapstytis. Ji smarki kaip žaibas: kas ją savo kelyje pasitinka, amžinai nebegrįžta. Mirtis baisi! Pagalvojus apie ją, šiurpuliai visą žmogų nukrato. Rodos, viso ko išsižadėtum, kad tik nepatektum jai į smaugiamus nagus“.

Bet Pranas Meškauskas-Germantas, net mirties akivaizdoje, neišsižadėjo nei krikščioniškojo tikėjimo, nei tikėjimo žmogiškumu, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis skaitė Evangeliją ir gydytojo Zenono Danilevičiaus knygą, pavadintą „Žmogus“, bandydamas jose rasti stiprybės sielai ir kūnui, tikėdamas, kad sulauks karo pabaigos ir vėl galės darbuotis tėvynės švietimo labui. „Lietuva turės pasidaryti šviesiausias kraštas visoj Europoj“ – tokius Prano Germanto žodžius, pasakytus tamsiausiomis savo gyvenimo dienomis, prisimena kunigas Stasys Yla.

Antisovietinio pasipriešinimo ir Lietuvių aktyvistų fronto vienas vadovų, Lietuvos laikinosios vyriausybės 1941 m. vasarą ministras pirmininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius savo atsiminimų knygoje „Vienų vieni“, parašytoje praėjus keliems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, taip vertino Praną Meškauską: „Vokiečių okupacijos metais pro smulkius kvislinginius negausius asmenis iškyla Konrado Valenrodo dvasia Prano Germanto Meškausko asmenyje. Jis buvo Vokietijoje ir jautėsi esąs nacinio galvojimo. Jis norėjo nacizmą perkelti į Lietuvą. Pats atsidūręs Lietuvoje ir virdamas rastoje kovos bei heroizmo dvasioje, virto karštu Lietuvos patriotu. Tada, dengdamasis nacizmo skraiste, kaip švietimo tarėjas jis herojiškai gynė lietuvių moksleivių bei studentų reikalus iki pasiaukojimo ir mirties kacete.“

Amžininkų vertintas kontraversiškai, o dažnai ir neigiamai, vadintas Vokietijos nacių šulu, šių dienų tyrinėtojams Pranas Meškauskas-Germantas tampa lietuvių tautos gynėju ir Lietuvos švietimo sistemos kūrėju Antrojo pasaulinio karo metais.

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


19 gegužės, 2024

Sostinės taryba imasi Vilniaus muziejų tinklo pertvarkos – nutarta likviduoti Vilniaus memorialinių muziejų direkciją bei Markučių dvaro muziejų. Tuo metu […]

18 gegužės, 2024

Vilniuje ir kituose šalies miestuose šeštadienį vyko tradicinė muzikos šventė Gatvės muzikos diena (GMD), kurios šūkis šiemet yra „Kviesk šokiui […]

17 gegužės, 2024

2024 m. gegužės 14 d. Visagino vaikų lopšeliuose-darželiuose parodytas performatyvus ir interaktyvus klasikinės muzikos ir šiuolaikinės klounados spektaklis „Linksmūzų muzikinė […]

17 gegužės, 2024

Šiandien Kultūros ministerijoje pagerbti nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ laureatai. Konkurse įvairių Lietuvos mokyklų mokinių komandos siekia kūrybiškai […]

17 gegužės, 2024

Prieš 125 metus mirė Lietuvos himno autorius, rašytojas, varpininkas Vincas Kudirka (1858–1899), o prieš 115 m. pradėtas spausdinti pirmasis jo […]

17 gegužės, 2024

Gegužės 16-osios vidurdienį Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities muziejuje (Radviliškio r.) klegėjo vaikai – tarsi piemenėliai   nuotaikingai šventė […]

16 gegužės, 2024

Gegužės 4 dieną Telšių kultūros centre vyko išskirtinis renginys – jau antrą kartą organizuotas baleto ir šiuolaikinio šokio konkursas, pritraukęs […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
16 gegužės, 2024

Vilniuje prie buvusio Lukiškių kalėjimo vartų (Lukiškių skg. 6) buvo atidengta atminimo lenta, skirta  Lietuvos generolui Pranui Liatukui (1876-1945). Atminimo […]

16 gegužės, 2024

Seimo posėdyje ilgametei Seimo narei, buvusiai Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ir demokratijos gynėjai, disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei (po mirties) […]

16 gegužės, 2024

Gegužės 15 d. Jono Basanavičiaus gimtinės sode atidaryta nauja lauko paroda „Iš avilio“. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje veikianti paroda atskleidžia […]

15 gegužės, 2024

Vilniaus miesto taryba pritarė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos vardo keitimui. Nuo šiol ji vadinsis Vyčio vardu. Buvo pateiktas ir alternatyvus […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
14 gegužės, 2024

Gegužės 14 d.  Kaune, Laisvės al. netoli Valstybinio muzikinio teatro prie Romo Kalantos paminklo visuomeninių organizacijų atstovai  paminėjo Pilietinio pasipriešinimo […]

14 gegužės, 2024

Balandžio 10 – ąją Telšių rajone, Biržuvėnuose, vėl duris atvėrė atsinaujinęs Biržuvėnų dvaras – itin vertinga XVIII–XIX a. stambios medinės […]

13 gegužės, 2024

Lietuvos Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija (LSVBA) paskelbė geriausius 2023 m. Viešųjų bibliotekų ir jų padalinių (filialų) Metų nominacijų laureatus.  Skuodo […]

13 gegužės, 2024

Gegužės 8-13 dienomis Plungėje XIII kartą vyko tarptautinis teatrų festivalis-kūrybinė laboratorija ,,Mažoji Melpomenė“. Tai vienas didžiausių teatrinių projektų Lietuvoje, šis […]

13 gegužės, 2024

Daliai Ukmergės gatvių bus suteikti nauji pavadinimai, kuriais siekiama įprasminti miesto burmistrų atminimą, praneša portalas „Ukmergės žinios“. Anot jo, Boleslovo […]

10 gegužės, 2024

Tebelaukiant Vilniaus sporto rūmų rekonstrukcijos, netrukus turėtų prasidėti pastato fasado valymo darbai. Kaip rašo portalas „Made in Vilnius“, šių darbų […]

10 gegužės, 2024

Klaipėdos miesto savivaldybė audito metu nustatė dvi to paties asmens vadovaujamas asociacijas, galimai neskaidriai naudojusias kultūros projektams skiriamą finansavimą. Kaip […]

10 gegužės, 2024

Siekiant atkurti Radvilų pilį Dubingiuose, įsteigta viešoji įstaiga „Dubingių pilies fondas“. Pasak fondo iniciatorių, įkūrus fondą ketinama parengti pilies atkūrimo […]

Paroda „Moteris su kamera XIX a. pab. – XX a. pr.“ Jono Šliūpo muziejuje. Fot. Mindaugas Surblys
9 gegužės, 2024

Gegužės 8 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Šliūpo muziejuje atidaryta nauja vieno eksponato paroda „Moteris su kamera XIX a. […]