Klaipėdoje atidengta atminimo lenta Tilžės akto signatarui Viktorui Gailiui

Rugpjūčio 27 d. Klaipėdoje Liepų gatvėje, ant 10-ojo namo  buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Tilžės Akto signataro, teisininko, diplomato, politikos bei visuomenės veikėjo Viktoro Gailiaus (1893-1956) atminimui. V. Gailiui atminimo lentą buvo nuspręsta pakabinti ant šio  pastato sienos, nes čia nuo 1925 m. veikė Klaipėdos krašto gubernatūra. Memorialinę lentą finansiškai parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė, Mažosios Lietuvos lietuvių draugija Čikagoje bei Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė.  

Pagerbti šio iškilaus žmogaus atminimą atvyko LR Seimo narys Arvydas Pocius, Klaipėdos mero pavaduotojas Arūnas Barbšys,  visuomenininkas dr. Martynas Purvinas su žmona  Marija Purviniene, Sąjūdžio metraštininkė Laima Margarita Pangonytė, Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės narys Dionyzas Varkalis, tarptautinės konferencijos „LIETUVIŲ KULTŪROS PAVELDAS KARALIAUČIAUS SRITYJE MARTYNO MAŽVYDO ŠVIESOJE” dalyviai ir organizatoriai, šauliai,  sąjūdiečiai, miestiečiai ir kiti svečiai. Tą progą Klaipėdos krašto buvusios gubernatūros kiemelyje meninę programą pristatė Tilžės Vydūno draugijos ansamblis „Birutė”, Kauno folkloro klubas „Liktužė”, bei Vilniaus mokytojų namų Žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė”. Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės vadovui Sigitui Šamborskiui buvo įteiktas visuomeninis apdovanojimas.

Viktoras Gailius gimė 1893 VIII 27 Berštininkuose, Pagėgių apskrityje lietuvininkų šeimoje. Viktoro tėvas, tautiškai nusiteikęs prūsų lietuvis, stengėsi ir savo vaikams įkvėpti tokią pat dvasią. 1914 m. Viktoras baigė Tilžės gimnaziją. Mokydamasis dalyvavo lietuvių jaunimo organizacijose, dainavo Giedotojų draugijos chore. Karaliaučiaus, Heidelbergo ir Berlyno universitetuose studijavo teisę. 1918 m. baigė Berlyno universitetą.

Per I-ąjį pasaulinį karą tarnavo Vokietijos kariuomenėje, 1915 m. kautynėse buvo sunkiai sužeistas ir iš karinės tarnybos paleistas.

Nuo 1918 XII 8 V. Gailius dirbo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne spaudos skyriuje, vėliau antruoju ir pirmuoju sekretoriumi. 1920 V 1–1922 VII 1 Lietuvos Respublikos atstovas Vokietijoje, vėliau iki 1923 II 6 – Estijoje. 1923 II 15–1925 II 4 buvo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas. Iš jos pasitraukęs iki 1925 m. pabaigos buvo Klaipėdos žinių ir Memel-Zeitung vyriausiasis redaktorius. 1926 m. vasarį–1927 m. kovą Direktorijos juriskonsultas. 1927–1930 m. Klaipėdos uosto reikalų vedėjas. 1930–1934 m. gubernatūros patarėjas. 1934–1937 m. uosto direkcijos narys. 1933–1936 Klaipėdos miesto, 1938–1939 m. Klaipėdos krašto VI Seimelio narys. 1938 m. pabaigoje – 1939 III 22 Klaipėdos krašto gubernatorius ministro teisėmis. 1939–1940 m. Klaipėdos uosto laisvosios zonos administracinės tarybos narys. 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1946 dirbo VLIK reikalų vedėju. Nuo 1954 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijoje Krašto valdybos vicepirmininkas.

V. Gailius  priklausė Mažosios Lietuvos tautinei tarybai buvo vykdomojo komiteto narys. Pasirašė 1918 XI 30 Tilžės Aktą . Mažlietuvius ir didlietuvius laikė viena tauta. V.Gailius atstovavo Klaipėdos kraštui Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl krašto konvencijos. Kaip krašto atstovai, V.Gailius su kunigu dr. Viliumi Gaigalaičiu ir vyriausiuoju vyskupu Gregoru 1923 m. Charlottenburge (Berlyno priemiestyje) dalyvavo derybose su Berlyno Evangelikų Bažnyčios taryba. Nuo spalio 1 d. Klaipėdos krašto Evangelikų Bažnyčia buvo atskirta nuo Karaliaučiaus Konsistorijos ir sudaryta krašto Konsistorija.

V. Gailiaus su Lietuvos vyriausybės atstovais jau 1923-II-23 d. vietoje Vokietijos markės įvedė litą, kovo 1 d. panaikino krašte duonos korteles, kovo 10 d. – muitų sieną (muitinės perkeltos prie naujos Lietuvos ir Vokietijos sienos – prie Nemuno), sudarė pasienio policiją, iš Karaliaučiaus geležinkelio direkcijos perėmė geležinkelius, iš ryšių valdybos – ryšių įstaigas. Klaipėdoje įsteigė karo komendantūrą, Valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygardą. 1923 m. V. Gailius išleido įsaką dėl kalbų vartojimo: lietuvių ir vokiečių kalbos lygiateisės, dėstoma lietuvių kalba įvedama tose mokyklose, kuriose dauguma mokinių namuose kalba lietuviškai; lietuvių kalba įvesta į vokiečių gimnazijas ir kitur kaip atskiras dalykas.