Kauno IX forto muziejus kviečia stebėti išskirtinį vaizdo reginį – performansą „Atminti“

Minint Holokausto aukų atminimo dieną (Yom HaShoah) gegužės 5–6 d. Kauno IX forto muziejus kviečia stebėti išskirtinį vaizdo reginį – „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojos, šokėjos ir choreografės Erikos Vizbaraitės ir videomenininko Mariaus Paplausko sukurtą performansą „Atminti“. Tokiu meniniu sprendimu siekiama pagerbti ir šviesiai prisiminti tuos, kurių netekome.

Nauji sprendimai

„Nuo praeities negalime pabėgti, kad ir kokia skaudi ji būtų, kad ir kaip nenorėtume visko prisiminti ar trokštume pamiršti. Neišgyventa patirtis nepadeda eiti į priekį, kurti ateities, uždaro mus sąmonės tuneliuose, kas ir atsispindi žvelgiant į Erikos Vizbaraitės pasirodymą“, – sako Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis.

Anot jo, kiekvieną kūrybinį, ne tik meninį, projektą galime pavadinti sėkmingu, jeigu jį pamačius norisi analizuoti, vertinti, surasti, kas dar autoriaus buvo paslėpta, ko iš pirmo žvilgsnio gal ir nepavyko pamatyti, diskutuoti apie tai su kitais.

„Lygiai taip pat ir su traumine istorine patirtimi. Reikia kalbėti, nes tik kalbėjimas gali vesti prie išgijimo“, – neabejoja pašnekovas.

Jo tvirtinimu, performansas įvairiose muziejaus erdvėse buvo nufilmuotas iš anksto, o su nauju įkvėpimu, minint tragiškus įvykius, jis dar kartą atgims gegužės pradžioje.

„Gal anksčiau buvo įprasčiau, kad muziejus apie praeitį kalba statinėmis išraiškos priemonėmis: fizine infrastruktūra, ekspozicijomis, parodomis ir kaip įmanoma didesniu glaustos informacijos kiekiu, pateiktu jose. Tačiau laikai pasikeitė, teisingiau – pasikeitė žmonės, kurie pakeitė laikus. Atitinkamai ir muziejai tapo dinamiškomis esamojo laiko iššūkius bei poreikius atliepiančiomis institucijomis. Nebepakanka vien statiškų formų, reikia gyvo kalbėjimo, gyvo praeities įvykių perteikimo. Ir būtent meninių priemonių pasitelkimas leido atrasti naujas kalbėjimo formas tiek mūsų lankytojams, tiek mums patiems, muziejaus darbuotojams“, – sako M. Pečiulis.

Šiurpsta oda

Pašnekovo nuomone, šiandien, nutolus daugiau nei 80 metų nuo tragiško Holokausto proceso, yra iracionalu bandyti nustatyti, kuris konkretus įvykis iš siaubingos virtinės buvo svarbus ar svarbiausias.

„Tai nėra mūsų tikslas. Svarbus yra pats kalbėjimas apie kiekvieną iš jų. Svarbu yra ištraukti iš užmaršties kaip galima daugiau įvykių, nes už kiekvieno jų slypi žmonės. Pats svarbiausias dalykas, kurio netekome per Holokaustą, buvo žmonės. Todėl Kauno IX forto muziejuje kurdami istorinę atmintį pristatančius projektus pirmiausia siekiame išsaugoti prisiminimą apie pačius žmones“, – kalba M. Pečiulis.

Praėjusios vasaros pabaigoje „Sulaukus kvietimo surengti gyvą performansą, kilo mintis sukurti vaizdo projektą, skirtą Holokausto aukoms atminti ir padovanoti jį muziejui, – pasakoja E. Vizbaraitė. – Kartu su videomenininku Marium Paplausku, pirmiausia, iš arčiau, išsamiau gilinomės į IX forto istoriją, lankėmės ekskursijose, skaitėme istorinius šaltinius, žiūrėjome dokumentiką, filmus, susijusius su šioje vietoje įvykdytomis masinėmis žudynėmis. Taip pat turėjome galimybę būti, išbūti tose vietose, IX forto erdvėse, vietose, kuriose buvo brutaliai atimta daugiau nei 50 000 vyrų, moterų bei vaikų gyvybių.“

Kūrėjos teigimu, tai palietė labai stipriai ir giliai, lyg dar kartą, būtuoju laiku, tektų liudyti be galo žiaurius žmonijos nusikaltimus. Emociškai jai buvo nelengva išbūti šioje temoje, suvokiant, kokį siaubą žmonėms čia teko išgyventi.

„Net ir kūną šios erdvės veikė stipriai: užplūsdavo sunkumas, kuriuo persismelkę aukų prirašytos betono sienos, slegiančios lubos, sielvarto įkrauti grindų plyšiai. Ir nors mes iš tikrųjų to neišgyvenome, tačiau oda šiurpdavo vien ten būnant. Galvoju, kad tokias patirtis galima paaiškinti tuo, jog mes, žmonės, esame glaudžiau susiję ir nešamės iš kartos į kartą visas žmonijos traumines patirtis tol, kol neišgysime“, – mintimis dalinasi E. Vizbaraitė.

Ugdomi jauni žmonės

Anot jos, buvo išties nelengva, bet yra labai svarbu apie tai kalbėti per menines priemones: įsigilinant, analizuojant praeities įvykius, pažvelgti į tai iš dabarties perspektyvos ir pagarbiai.

„Manau, kad menas turi labai svarų balsą ir mūsų, kūrėjų, pareiga bei atsakomybė yra kalbėti skaudžiomis temomis edukuojant žmones, išreiškiant sunkias temas per įvairias menines priemones. Svarbu nepamiršti, prisiminti, priminti, kad vieną dieną sustabdytume žmonijos žiaurumus“, – įsitikinusi kūrėja.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, kalbėdamas apie vykusio performanso prasmę, pritarė pasaulyje žinomai minčiai, jog pamirštami išėjusieji miršta dar kartą.

„Žmonių nebėra, bet istorija turi kalbėti apie tokius žiaurumus, o pasaulis daryti viską, kad tokių tragedijų būtų išvengta“, – sako G. Žakas.

Jis įvertino tai, kad skirtingi meniniai sprendimai, skirti Holokausto aukoms atminti, patraukia ir jaunosios kartos dėmesį.

„Šiais, nemažai liūdesio, tamsos, neapykantos mums atnešančiais, laikais vienu stipriausių paguodos ir vilties, kad gal kažkada kažkas išmoks skaudžias istorijos pamokas, šaltiniu yra šviesūs jauni žmonės bei jų pedagogai, savo laiką, energiją, kūrybiškumą skiriantys ne tik gerų akademinių rezultatų siekimui, bet ir gerų, nuoširdžių žmonių, žingeidžių, tolerantiškų, pilietiškų, pasaulio ir kitų visuomenės narių problemoms ar skaudiems išgyvenimams neabejingų asmenybių ugdymui“, – sako G. Žakas.