Asta Pakarklytė. Meno instrumentalizavimas stiprėja visoje Europoje

Diskusijos apie kultūros reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau atskleidžia pavojingą tendenciją – kultūros redukavimą iki funkcijos ir įrankio, vykdant valstybės gynybą, stiprinant visuomenės atsparumą grėsmėms, konsoliduojant nacionalinę tapatybę, turint daug kitų tikslų. Kultūra padeda jų siekti, bet jaitai nepadeda išskleisti savo tikrosios galios ir vertės, riboja jos galimybes autonomiškai skleistis. Tokią tonaciją radau ir Vytauto Juozapaičio tekste „Kultūra – daugiau nei simbolis“, tapusiu paskata toliau nagrinėti, kaip kinta meno ir kultūros praktikų vaidmuo šiandienos Europoje.
Minėtame tekste pateiktos įžvalgos rezonuoja su pernai publikuotu Europos kultūros būklės tyrimu, užsakytu „Culture Action Europe“ – europinio kultūros tinklų tinklo, politinio kultūros sektoriaus balso Europoje. Platforma vienija kultūros profesionalus ir organizacijas iš daugiau kaip 30 Europos šalių. Šiame kontekste įvairiais formatais aptariant kultūros politikos tendencijas ir susiformavo minėtos ataskaitos pagrindas.
Esminė ataskaitos žinutė yra ta, kad visoje Europoje stiprėja meno ir kultūros praktikų instrumentalizacija, o kultūros sektorius prie to vis labiau prisitaiko ir susitaiko, nes geopolitinių grėsmių, socialinės poliarizacijos, ekonominio nestabilumo ir tiesiog polikrizės laikais vis „netinkamas metas“ kelti bangas ir drąsiai priminti meno autonomijos vertę. Meno ir kultūros praktikų vertė Europoje vis dažniau pateisinama ir suprantama pagal jų naudingumą išoriniams tikslams ir kitų veiklų sritims. Kultūrą imama aiškinti pagal jai nebūdingą logiką, pasitelkiant pragmatinį, funkcinį požiūrį.
Tyrime, išanalizavus Europos kultūros politikos strategijas, darbotvarkes, planus ir įgyvendinimo dokumentus, nubraižytas kultūros paskirčių žemėlapis, identifikuojant apie 50 kategorijų, per kurias apibrėžiama kultūros vertė. Įvardinsiu keletą jų: edukacija, sveikata, tapatybės konstravimas, integracija ir atskirties mažinimas, užimtumas ir laisvalaikis, socialinių problemų sprendimas, žaliasis kursas ir aplinkosaugos idėjos, tvarumas ir darna, lygybės stiprinimas ir regionų įtrauktis, tolerancija ir dialogo skatinimas, diplomatija, tarptautiniai ryšiai ir šalies matomumas, tarptautinis įvaizdis ir globali reikšmė, atsparumas ir sauga, svarbių komunikacinių žinučių perteikimas, kuris gali nuslysti į propagandą, demokratijos stiprinimas, kaimyninėse šalyse tai apverčiant ir kultūrą panaudojant autoritarizmo stiprinimui, teritorijų transformacija, dar žinoma kaip gentrifikacijos reiškinys, inovacijos ir technologijos, turizmas, darbo vietų kūrimas, ekonomikos aktyvinimas, indėlis į BVP ir taip toliau.
Tad anksčiau Europoje įsivaizduota, kad menas, kūrybiškumas ir kultūros praktikos stiprins švietimą, vėliau – spartins pažeidžiamų socialinių grupių integracijos procesus ir mažins atskirtį, tada – išgelbės vos ne visą planetą, skatinant aplinkosaugą, atkreipiant dėmesį į klimato kaitą, dabar Europoje tikimasi, kad kultūra neleis nusilpti demokratijai, o mūsų regiono kontekste – didins visuomenės atsparumą išorės grėsmėms.
Tai tarsi reiškia, kad kultūra pati savaime nėra pakankama, ji nuolat turi būti dar kažkam naudinga. Kultūra turi atlikti dar kokią nors papildomą funkciją, tarsi jos vertės neužtektų, ji gali atsiskleisti tik santykyje su kitoms sritims ir veiklų terpėms, kuriose galiausiai ir ištirpsta. Meną ir kitas kultūros praktikas reikia nuolat pateisinti ir įrodyti, naudojant instrumentinius argumentus, kas jos finansavimo pagrindimui taikoma jau daugybę metų. Aš pati to ne kartą griebiausi, norėdama įrodyti nematomą kultūros galią. Vaizduotė pakeista skaičiuote.
Daugybė balsų Europoje pastebi, kad finansavimo priemonės vis tiksliau apibrėžiamos, tematiškai detalizuojamos, ryškinančios specifinius prioritetus ir vertinimo kriterijus, kad aiškiai nukreipti viešųjų pinigų investicijas konkrečiam tikslui ir naudai, kokių nors problemų sprendimui, šalia to sudedant vis daugiau varnelių prie įvairių įsipareigojimų.
Lietuvos kultūros tarybai taip pat būdingi instrumentalizavimo požymiai, nuo kurių didelė dalis pareiškėjų tiesiog atsitraukia ir renkasi laisvuosius meno sričių konkursus, turinčius mažiausią sąlygų rinkinį. Apskritai, šia tema ne kartą teko diskutuoti su Šiaurės Europos menų tarybų vadovais, kurių šalyse kildavo panašios diskusijos. Iš pradžių vadovybės reakcijos prasidėdavo nuo „galite daryti ką norite už savo pinigus, o mes turime įgyvendinti kultūros politiką“, tačiau po diskusijų pozicija pradėdavo keistis. Pavyzdžiui, netikėta buvo sužinoti, kad Švedijos menų taryba neseniai atsisakė horizontaliųjų principų imperatyvo, siekiant finansavimo, tuo tarpu mes neseniai turėjome juos įsidiegti pagal Vyriausybės Strateginio valdymo metodiką.
Paradoksalu, bet kuo daugiau Europos politinėse darbotvarkėse kalbama apie meno ir kultūros praktikų naudą ir strateginę reikšmę, tuo labiau mažėja jų autonomija ir finansavimas, per pastaruosius metus besitraukiantis daugelyje Europos šalių. Viskas parašyta, niekas neįsiminta.
Lietuvoje turim trauminį pavyzdį, kai beveik prieš 5 metus šalies Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad Kultūros rėmimo fondo sandara prieštarauja Konstitucijai, nes jo principas gali būti taikomas tik ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams visuomenės bei valstybės tikslams, tarp tokių Konstituciniam Teismui įtvirtinant tik visuomeninio transliuotojo ir žiniasklaidos nepriklausomumo poziciją, bet ne meno ir kitų kultūros praktikų. Kultūra buvo įvertinta kaip kasdienė reikmė, o ne ilgalaikis strateginis tikslas, vertas autonomiško finansavimo mechanizmo.
O juk kultūros vertė ir slypi jos autonomijoje. Kultūros supratimas tik per funkciją ir įrankį, tinka išgyvenimo taktikai, bet ne augimo perspektyvai. Tad Europos kultūros būklės ataskaitoje konstatuojama, kad anksčiau meno ir kultūros praktikų instrumentalizacija buvo suprantama kaip strategija, dabar, kaip – kompromisas įvairių grėsmių ir krizių akivaizdoje, bet iš tiesų ilgalaikėje perspektyvoje tai gali vesti į aklavietę, todėl mums reikia išlaikyti budrumą.