„Čiurlionis jungia“ – apie naują knygą ir planuojamą žygį pėsčiomis
Į greta Druskininkų, Ratnyčioje, ant Ratnyčėlės upės įsikūrusią Tauro ir Aušros Česnulevičių sodybą kone kasdien užsuka į kurortą pasižvalgyti atvykusių svečių, dauguma atvyksta į šeimininkų organizuojamas „sūrias pamokas“, kuriose sukuria įdomių dirbinių iš druskos, susipažįsta su menininkų įkurtos „Druskos studijos“ ekspozicija. Taurą ir Aušrą pažįsta dauguma druskininkiečių – jie yra daugelio kultūrinių renginių dalyviai ir iniciatoriai. A. Česnulevičienė druskininkiečius ir kurorto svečius jau bene dvi dešimtis metų kviečia ir į ekskursijas M. K. Čiurlionio takais, šiemet ji pelnė ir Druskininkų Kultūros puoselėtojo premiją.
Čiurlionių takais
Tauras ir Aušra – Kauno Dailės technikumo absolventai, vėliau moteris baigė ir menotyros specialybę Vytauto Didžiojo universitete.
Kaip į A. Česnulevičienės gyvenimą įsiveržė Čiurlionis? Menotyrininkė sakė, kad apsigyvenus Ratnyčioje jai buvo įdomu, kuo kvėpuoja šis miestas. Dar tada, kai Tauras pirmąkart ją vežėsi iš Kauno į Druskininkus, jos dėmesį patraukė „Čiurlionio kelio“ skulptūros. Vėliau vyras ją nuvežė ir pas savo dailės mokytoją, ilgametį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namų – muziejaus ir M. K. Čiurlionio draugijos Druskininkų skyriaus pirmininką Adelbertą Nedzelskį. Pedagogas padovanojo Aušrai knygą apie M. K. Čiurlionį, kuri daug ką nulėmė jos gyvenime.
Įsimintinas įvykis menotyrininkei nutiko 2020 m. birželio 21 d., kai Kabelių bažnyčios stoginėje rado senų vargonų dalis. Moteris suprato, kad jos gali būti istorinės ne tik dėl muzikos instrumento amžiaus, bet ir tuo, kad, tikėtina, šiuo instrumentu grojo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Ėmėsi atkaklių tyrinėjimų archyvuose, o įsitikinusi, kad būtent tuo instrumentu turėjo groti Konstantinas Čiurlionis, užpildė paraišką, kad šių vargonų dalys būtų įrašytos į kultūros vertybių registrą ir 2024 metų sausį tai buvo padaryta.
Nuo 2015 metų ji rinko medžiagą tema „Čiurlionių šaknų link“ Lietuvoje ir Lenkijoje, nuo 2021 metų veda pažintinį – edukacinį žygį pėsčiomis „Čiurlionio takais į Raigardo miestą“, nuo šių metų – ekskursiją „Čiurlionių šeimos moterys“.
„Vesdama ekskursijas pastebėjau, kad žmonėms mažai žino apie Čiurlionį, tai ir paskatino parašyti knygą. Mano knyga visų pirma skirta keliautojui“, – sakė A. Česnulevičienė.
Sugulė į knygą
2025 m. vasario mėnesį A. Česnulevičienė Knygų mugėje pristatė savo knygą „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“, skirtą 150-osioms lietuvių tautos genijaus gimimo metinėms. Knyga aprėpia dalį Nacionalinio M. K. Čiurlionio kultūros kelio. Autorė skaitytojui jį pateikia labai suprantamai, kelio vaizdus gretindama su M. K. Čiurlionio piešiniais ir iliustruodama įdomiais dokumentais. Beje, skenuojant knygoje pateiktus QR kodus, galima išgirsti ir M. K. Čiurlionį pažinojusių, jo gyvenimo kelią ir aplinką tyrinėjusių žmonių pasakojimų garso įrašų.
Menotyrininkė knygą išleido savo lėšomis, tam skyrusi visą gautą Druskininkų Kultūros puoselėtojo premiją ir dar pridėjusi šeimos santaupų. Moteris prisipažino nemokanti rašyti projektų ir varstyti valdiškų įstaigų ar stambių verslininkų duris, prašydama paramos. Norėjo knygą išleisti M. K. Čiurlionio metų pradžioje, prieš Knygų mugę, kad ji sulauktų daugiau dėmesio.
„Į šią knygą sudėjau tai, ką pati surinkau, sužinojau, pačiupinėjau, ne nuo kitų knygų nurašiau, tai, kuo gyvenu jau daug metų“, – pastebėjo A. Česnulevičienė.
Pradeda nuo tėvų gimtinių
Pradėti keliauti ji siūlo nuo Liškiavos, kur susituokė Konstantinas Čiurlionis ir Adelė Marija Magdalena Radmanaitė. Knygoje pirmąkart publikuojamas žymiojo menininko tėvų santuokos Liškiavos bažnyčioje liudijimas. Knygos autorė siūlo užsukti ir į Seirijus, iš kur kilusi mama. Knygoje rasime ir iliustraciją bažnyčios, kurioje Seirijuose meldėsi Radmanai, sovietmečiu ji paversta sandėliu. M. K. Čiurlionio mama gimė Seirijuose, čia dėl religinių persekiojimų Vokietijoje persikėlusių bavarų kolonijoje, protestantų šeimoje. Paaugusi Adelė tarnavo Opermanų dvare šalia Liškiavos, prižiūrėjo vaikus, tvarkė ponios garderobą, mokėjo kalbėti keliomis užsienio kalbomis.
M. K. Čiurlionio tėvo gimtinė – Guobinių kaimas Liškiavos parapijoje, maždaug 10 kilometrų nuo šio miestelio. Jis tuomet buvo nemažas lietuviškas kaimas, kur augo daug guobų ir kitų lapuočių medžių.
„Nors senosios Čiurlionių sodybos nebėra, namai sudegė 1927 metais, bet giminaičiai kaime tebegyvena. Kai pirmąkart jame apsilankiau, pirmos durys, į kurias pasibeldžiau, buvo jo giminaitės, užrašiau jos pasakojimą. Konstantinas nuo mažens pasižymėjo muzikiniais gabumais, nebuvo linkęs į žemės ūkio darbus, didžiausias jo troškimas buvo tapti vargonininku – ši specialybė tuomet buvo bene vienintelis būdas pragyventi iš muzikos“, – pasakojo A. Česnulevičienė.
Vis keliavo
Vos susituokę M. K. Čiurlionio tėvai Liškiavoje nepasiliko. Varėnos bažnyčia tuo metu neturėjo vargonininko, ir Konstantinui Čiurlioniui ten buvo pažadėta ne tik darbo vieta, bet ir būstas. Ten ir gimė būsimasis dailės ir muzikos genijus. Kai Mikalojui Konstantinui sukako vieneri, šeima persikėlė į Ratnyčios miestelį. Kodėl?
„Tegalima tik spėlioti. Gal Čiurlionius pasiekė vis garsėjančio Druskininkų kurorto aidas? O gal tėvai nutarė, kad didesniame mieste vaikams lavintis bus lengviau? Vėliau su lagaminu rankose Mikalojui Konstantinas keliavo nuolat“, – sakė A. Česnulevičienė.
Ir pridūrė, kad Ratnyčios miestelis seniau turėjo nemenką potencialą pranokti Druskininkus. Ištyrus iš po žemių Nemuno krantuose besiveržiančius mineralinius šaltinius ir 1794 metais paskelbus juos gydomąja vietove, atsirado daug norinčių ten atgauti jėgas. Druskininkų kaimelis, vėliau miestelis, negalėjo visų sutalpinti, stokojo reikiamos infrastruktūros, todėl dalis atvykstančiųjų kūrėsi Ratnyčioje. Dvarininkas Sivickis 1838 metais čia įkūrė privačias gydyklas, mineralinį vandenį iš Nemuno pakrančių vežiojo medinėmis statinėmis. Buvo pastatyti ir keli vasarnamiai, daugėjo gyventojų. Ratnyčia tapo stipriu Druskininkų konkurentu. Bet 1841 m. kovo 23 d. konkurencija netikėtai pasibaigė – galingas potvynis sugriovė ir nunešė Ratnyčios gydyklas, žydų sinagogą ir nemažai vasarnamių, nukentėjo ir tiltai…
O kur Čiurlioniai gyveno Ratnyčioje? To pasiteirauta A. Česnulevičienė sakė, kad kaip bažnyčios tarnautojas turėjo gyventi parapijos namuose prie bažnyčios, tačiau tiksli vieta neidentifikuota. Pasak menotyrininkės, vaikščiodami po Ratnyčią iš M. K. Čiurlionio laikų mažai ką teišvysime, tačiau knygoje ji parodo, kaip atrodė senosios Ratnyčios bažnyčios, kurioje vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas, aplinka. Tai užfiksuota Napoleono Ordos pieštame paveikslėlyje. Visai šalia šiame piešinyje – kraštelis senosios bažnytėlės. Tos pačios, kuri vėliau pervežta į Kabelius, kai Ratnyčioje buvo statoma mūrinė bažnyčia. Su bažnyčia pervežti ir vargonai, kuriais vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas.
Gyvenimas Druskininkuose
Iš Ratnyčios atsikėlę į Druskininkus 1877-aisiais Čiurlioniai apsigyveno visai ne ten, kur dabar yra M. K. Čiurlionio namas-muziejus.
„Iš pradžių šeima nuomojosi būstą, gyveno mediniame Krisiuko namelyje prie pat Druskonio ežero. Tas namelis pavaizduotas senuose atvirukuose. Šeimai ten kuriantis ta vieta dar vadinta Suraučių kaimu. Iki dabar prie Druskonio ežero auga pušis, kurios šaknys sudaro savotišką kėdutę. Iš atsiminimų žinome, kad čia mėgdavo sėdėti ir saulėlydį palydėti M. K. Čiurlionis“, – pasakojo A. Česnulevičienė. Jos iniciatyva prie šios pušies gegužės mėnesį buvo pastatyta lentelė su QR kodu, kurį nuskenavus galima sužinoti visą šią istoriją.
Menotyrininkė siekia, kad ta pušis būtų paskelbta gamtos paminklu.
A. Česnulevičienė atkreipia dėmesį, kad M. K. Čiurlionio tėvas yra ilgiausiai – 28-erius metus – senojoje Druskininkų bažnyčioje (knygoje pateiktas M. K. Čiurlionio pieštas bažnyčios piešinukas ir sena nuotrauka) vargonininkavęs asmuo. Tai buvo 1878-1906 metais, į šią bažnyčia dar šešerių metų Kastuką tėvelis vesdavosi groti.
Autorė keliautoją kviečia į Šv. Jokūbo gatvę, kur kažkada gyveno kurorto gydytojas Juzefas Markevičius ( dabar vila tapo garsaus skulptoriaus Žako Lipšico memorialiniu muziejumi).
„Jei ne J. Markevičius, nežinia, kaip būtų susiklostęs Čiurlionio gyvenimas. Gal būtų buvęs tik parapijos vargonininku. Tačiau gydytojas pastebėjo Kastuko išskirtinius gabumus muzikai, apie jį papasakojo į kunigaikščiui Mykolui Oginskiui ir paprašė jį priimti į Plungės dvare veikusią muzikos mokyklą“, – pasakojo A. Česnulevičienė.
Muzikavimas namuose
1896-aisiais Konstantinas ir Adelė Čiurlioniai ryžosi į skolą pirkti namus prie ežero, kur ir yra dabartiniai M. K. Čiurlionio namai-muziejus. Pasak ponios Aušros, žmonės dažnai nustemba, pamatę šių namų piešinius. Labai įdomų Čiurlionių namų planelį, pieštą Kazio Borutos (rašytojas buvo antrasis Jadvygos Čiurlionytės vyras), ji gavo iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, K. Borutos archyvo. Žinoma, kad J. Čiurlionytė pasakojo, o K. Boruta piešė – kas kur, kuriame kambaryje, kurioje vietoje stovėjo.
Labai daug menotyrininkė pasakoja apie muzikavimą Čiurlionių namuose. Pasak A. Česnulevičienės, šeima iškrito iš Druskininkų konteksto – aristokratai atvažiuodavo su savo virėjais, kortomis; muzikavimas jų namuose visų pirma buvo skirtas pasilinksminti, o eilinių valstiečių namuose tai buvo laikoma ponų pramanu. K. Čiurlionis namuose vesdavo bažnytinio choro repeticijas grodamas senu fortepijonu. Vaikai nuo vaikystės girdėjo grojantį tėvą, matė ateinančius čia giedoti žmones. Trys Čiurlioniukai: Konstantinas, Petras ir Jadvyga, – turėjo absoliučią klausą, groti visiems buvo didelis malonumas. Todėl buvo sudarytas tvarkaraštis „reguliuoti eismą prie fortepijono“ – kas kada ir kiek gali juo groti, prieš sėsdami prie instrumento vaikai turėjo nusiplauti rankas, kad galėtų paliesti klavišus. Konstantinas namuose iš vaikų buvo subūręs chorą.
„Čiurlionių namuose instrumentų reikėjo kaip oro. Rytais dažnai grojo J. S. Bachą (M. K. Čiurlionis sakydavo, kad jis tarsi suderina vidinę žmogaus klaviatūrą), V. A. Mocartą, populiarius XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kompozitorių R. Vagnerio, F. Šopeno kūrinius. Kaimynai pasišaipydavo, kad Čiurlioniai duonos neturi, o namuose vis skamba muzika“, – pasakojo menotyrininkė. Knygoje ji plačiai aprašo ir muzikos instrumentus, buvusius namuose, kai kurių – ir tolimesnį likimą.
Pėsčiomis iš Varėnos į Druskininkus
Varėną ir Druskininkus, M. K. Čiurlionio gimimo ir kūrybos lopšius, sujungusi menininko šimtmečiui skirta medžio skulptūrų paroda po atviru dangumi knygoje irgi sulaukė dėmesio. Aušra ir Tauras Česnulevičiai kažkada slapta pradėjo tvarkyti sutrešusias jo skulptūras ir inicijavo didesnius tvarkymo darbus, todėl labai džiaugiausi, kad 2018 metais (ne be jų pastangų) kelias tapo valstybės saugomu, skulptūros buvo įrašytos į Kultūros vertybių registrą.
Aštuonerius metus Česnulevičių puoselėta idėja surengti kultūrinį pėsčiųjų žygį nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų, praeiti vietomis, kurios galėjo įkvėpti M. K. Čiurlionį, šiemet virs realybe. Sumanymu A. Česnulevičienė pasidalino su Druskininkų kultūros centru, jie entuziastingai palaikė. Rugsėjo mėnesį bus suorganizuotas 50 km žygis su dviem nakvynėmis „Čiurlionis jungia“.
„Startas numatytas Senojoje Varėnoje, bus einama miško takeliais, ne plentu, numatytos ir nakvynės vietos Žiūruose ir prie Grūto ežero, kur planuojami ir kultūriniai vakarai. Pirmasis turėtų būti skirtas muzikai, liaudies dainai, antrasis – dailei. Pianistas Rokas Zubovas, M. K. Čiurlionio provaikaitis, taip pat žadėjo žygyje dalyvauti. Maršrutą parengė, suderino Vilniaus universiteto Žygeivių klubas“, – pasakojo A. Česnulevičienė.
Menotyrininkė tikisi ir pati šiame renginyje dalyvauti ir pabendrauti su žygeiviais jiems išvykstant iš Senosios Varėnos ar atėjus į Druskininkus. Tad gal iki susitikimo žygyje „Čiurlionis jungia“?
Aušra Česnulevičienė su knyga „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“, skirtą 150-ioms lietuvių tautos genijaus gimimo metinėms
