Alkoholio gamintojams vaikai yra raktas į pelno sėkmę
Kai iš švietimo atstovų girdi tokius teiginius, kaip „Suaugusiųjų draudimai, svaigalų prekybos bei reklamos apribojimai jaunuolių dažnai nesustabdo nuo svaigalų vartojimo – draudžiami dalykai juos traukia dar labiau.“, tai nejučiom pagalvoji, kokia čia pedagogikos rūšis? Gal čia kokia „patogioji šiuolaikinė“ pedagogika, kuri leidžia vienu metu suaugusiems pateisinti savo netinkamą elgesį, ir tuo pat metu suteikia teisę vaikams kalbėti apie jį, kaip apie netinkamą.
Dažnai tėvai klausia, kaip man paaiškinti vaikui, kodėl yra blogai rūkyti, jei aš pats rūkau? Ogi niekaip, nes vaikas jūsų aiškinimo nesupras ir greičiausiai vertins kaip melą. Tas pats ir su alkoholiu. Nuosaikus požiūris į alkoholį yra suaugusiųjų terminas. Vaikams jis bet kokiu atveju nėra tinkamas. O kalbant apie draudimus, tai nelabai suprantu, kaip Facebooke į „snukį nebesidaužančios“ alkoholio reklamos panaikinimas, gali vaikus traukti dar labiau. Kaip gali traukti dar labiau tai, kas tau tiesiog nekišama į veidą ir nesiūloma kas dieną? Kaip dar labiau gali traukti tai, kad tai brangiai kainuoja? Kaip labiau gali traukti tai, kad tai parduodama specializuotoje parduotuvėje? O žinote, kas sudaro sąlygas tai traukai? O būtent tai, kad mes suaugusieji, vaikų elgesiui taikom skirtingus standartus, ir juos pritaikom atsižvelgdami į savo elgesį.
Paprastas pavyzdys. Įsivaizduokite, kad mokykloje prasideda vagiliavimas. Ar į tai žiūrima „nuosaikiai“? O gal galim vaikams nesakyti, kad vogimas yra nepriimtinas elgesys, tiesiog paaiškinkim, kad vogti reikia saikingai, arba, kad vogti yra negerai tik tuomet, kai esi nepilnametis. Tas alkoholio saikingumo klausimas vis labiau praranda prasmę, dėl nenuginčijamo jo kancerogeniškumo, kitų sveikatos pavojų ir rizikos priklausomybei.
Nuosaikumas, reikalingas alkoholio gamintojams, kurie jokiu būdu negali leisti net ir vaikų pasaulyje atsirasti sampratai, kad alkoholis nėra reikalingas. Ir kalbam ne apie draudimą, o apie esminę nuostatą, kurią šiuo metu bandoma ginti, nes gamintojų noras yra išlaikyti nuomonę, kad alkoholis yra blogai, tik tokiu atveju jei jo yra per daug. O kas yra per daug, nesutinka kalbėti niekas, nes jei lietuviai tikrai vartotų ne daugiau alkoholio, nei rekomenduoja pastarųjų metų pasaulyje skelbiamos rekomendacijos, tai pas mus alkoholio suvartojimas vienam gyventojui neviršytų 5 litrų vienam gyventojui, o ne 14 litrų, kaip yra dabar. Jūs man parodykite verslą, kuris sutinka savo gamybą ir pardavimus bei pelną susimažinti bent 3 kartus?
Vaikai yra raktas į jų verslo sėkmę. Nepradėję vartoti iki pilnametystės, vėliau alkoholį vartoja jau ženkliai mažesnė dalis, o ir priklausomais tampa 4 kartus rečiau, nei tie, kurie alkoholį pradeda vartoti dar paauglystėje.
Todėl, kol tik bus įmanoma, alkoholio pramonė stengsis į mokyklas sukišti savo ideologiją ir Lietuvoje jiems neblogai sekasi (http://blaivus.blogspot.lt/2016/03/absoliuto-gamintojai-per-tarpininkus.html).
Šios informacijos paskelbimas sukėlė tam tikrą „diskomfortą“ tiems, kas, kaip ir buvo minėta pasiėmė alkoholio pramonės užsakymu rengtą programą ir „adaptavo“ Lietuvai. Spėju, kad labiausiai „adaptavo“ pavadinimą, nes originaliai jis vadinasi „pasikalbėkim apie alkoholį“, tuo tarpu Lietuvoje ji vadinasi tiesiog „kalbėkimės“. Prisimenant, kad programa „blaivi klasė“ numirė iš dalies dėl valdininkų negebėjimo „praryti ir suvirškinti“ pavadinimą, alkoholio gamintojų programos adaptuotojai pasistengė labiau.
Minėto diskomforto išraiška ir bandymu „reabilituoti“ programos įvaizdį, manau, tapo ši diskusija: „Ar švietimas gali padėti įveikti svaigalus?“ ( http://www.15min.lt/naujiena/svietimas/karstos-zinios/prasciausias-budas-atbaidyti-moksleivi-nuo-alkoholio-buvusio-alkoholiko-sekmes-istorija-234-604399#.Vv6-a0pZt9Q.facebook) .
Ir man baisiausia, kad išsilavinę ir gabūs pedagogai mano, jog su alkoholio pramone REIKIA draugauti. O tą daryti reikia ir tam, kad būtų sumažintas visuomenės susipriešinimas. Tik nelabai suprantu kas ir su kuo čia susipriešinę? Man tokios kalbos yra panašaus lygio, kaip siūlymai avims būti mažiau susipriešinusioms su vilkais, nes jie tiesiog nori valgyti. Taip ir mūsų ar užsienio alkoholio gamintojai nenusipelno kritikos, nes jie tiesiog nori pinigų. Dar daugiau, „inovatyvūs“ pedagogai galvoja, kad visada galima net ir „blogųjų“ pramonių pinigus panaudoti geriems darbams, o žmonėms, kurie daro gerus darbus, neturėtų būti užduodami klausimai apie tai, iš kur gautas finansavimas. Tokia pedagogika tikrai galėtų būti vadinama „patogiąja“. Net jei pinigus geriems darbams pasivogtum, šiuolaikinių pedagogų nuomone vagiui apie tai nereikėtų užduoti „nepatogių klausimų“, jei pinigai būtų naudojami geriems tikslams.
Priklausomų asmenų pokalbiai su vaikais yra daug mažesnė problema, kad ir kaip jie būtų neprofesionalūs, nei sąmoningai gudriai užmaskuotos alkoholio gamintojų programos vaikams, kaip nuosaikiai žiūrėti į alkoholį, kad jie jį vartotų. Buvusio alkoholiko „sėkmės“ istorija nėra prasčiausias būdas atbaidyti moksleivį nuo alkoholio. Prasčiausias būdas yra mokyti jį gerti ir į alkoholį žiūrėti kaip į „naminį gyvūnėlį“, kurį galima prisijaukinti.
