Apie valstybingumą linksmai ir išradingai
Panevėžio m. savivaldybės Parko biblioteka Lietuvos atkūrimo jubiliejų paminėjo miesto kraštotyros muziejaus edukacine programa „Vienu balsu“. Edukacijos skyriaus muziejininkė Giedrė Baltuškienė, rodydama skaidres, pradėjo savo pasakojimą nuo 1905 metų, kai Didysis Vilniaus Seimas suformulavo politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link.
Lietuvos valstybės herbas yra vienas seniausių Europos valstybės herbų ir vienas iš nedaugelio, kurių simbolika perimta ne iš dinastinių herbų, kaip daugumos Europos šalių, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Raitelis – krašto gynėjas – ir saviems, ir svetimiems buvo aiškus ir žinomas simbolis, todėl kaip valstybės herbas bene geriausiai atspindėjo to meto šalies politinę padėtį. Krašto valdovo ir gynėjo portretas tapo valstybės, sprendžiančios savo likimą kalaviju, herbu. 1918 02 16 paskelbus valstybės atkūrimo aktą Vytis tapo Lietuvos herbu. Rimtos diskusijos 1917 metais vyko ir dėl Lietuvos vėliavos. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą, tačiau buvo nuspręsta, kad ši vėliava niūri. Per konferenciją buvo sudaryta komisija, kuri parengė dar vieną projektą ir archeologo Tado Daugirdo pasiūlymu vėliavoje pridėta trečia spalva – geltona, simbolizuojanti aušrą. 1918 m. balandžio 19 d. komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona. Geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują.
Skaidrėse taip pat pamatėme ir Lietuvos Nepriklausomybė Aktą – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytą dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos Valstybė. Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas ir spaudoje – laikraštyje „Lietuvos aidas“. Muziejaus darbuotoja papasakojo apie signatarus, pasirašiusius šį svarbų dokumentą. Šie žmonės gyveno Lietuvai, o ne iš Lietuvos. Visi Vasario 16- osios akto signatarai buvo ryškios asmenybės, kurie aukodami laiką ir savo lėšas kūrė Lietuvą. Jais didžiuojamės mes, jais didžiuosis ir ateities kartos.
2017 m. kovo 29 d. Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve Berlyne rastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto egzempliorius lietuvių kalba su signatarų parašais. Dokumentą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, kuriam kaip sakė viešnia, galima nusilenkti. Skaidrėse pamatėme ir tris mūsų pirmuosius prezidentus: Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį, Kazį Grinių. Papasakota apie jų nuopelnus Lietuvai.
Po įdomaus muziejaus darbuotojos pasakojimo, žiūrėjome filmuką apie žemės ūkio ir pramonės parodą Kaune 1924 m. Šių parodų tikslas buvo parodyti žmonėms Lietuvos žemės ūkio bei pramonės būklę ir pristatyti naujoves, dėl to jose dalyvaudavo daug įvairių Lietuvos firmų. Tam tikrą parodos erdvę užimdavo ir užsieniečių eksponatai. Šios parodos sutraukdavo keliasdešimt, kartais ir šimtą tūkstančių lankytojų tiek iš Lietuvos provincijos, tiek iš užsienio. 1924 m. įvyko pirmoji dainų šventė, kur pirmoje eilėje matėme ir prezidentą Aleksandrą Stulginskį.
Antroje edukacinės programos dalyje įgytas žinias pritaikėme praktiškai – kurdami vėliavėles su Vyčio ženklu. Suklijavus trispalvę vėliavėlę su pagaminta ir įklijavus kotelį, gavosi dviguba vėliavėlė.
Po to sekė kulinarinė pamoka. Visi gavome jau iškeptus, kvapnius rudus meduolius, ant kurių dėjome trafaretus su Vyčio simboliu ir teptukais tepėme baltą, šiltą glaistą. Šiam sustingus, atsargiai nuėmėme trafaretus ir gavosi puikios dovanėlės su Vyčio ženklu.
Trečia edukacijos dalis buvo kubų žaidimas. Pasiskirstę komandomis ir turėdami devynis kubus, renginio dalyviai turėjo sudėti keturis skirtingus paveikslus: Lietuvos herbą, Tautiškos giesmės natas, Vasario 16-osios aktą, prezidento A. Smetonos šeimos nuotrauką. Viskas pavyko puikiai , nors teko gerokai paplušėti.
Tačiau dar ir tada renginys nesibaigė. Renginio dalyvių veidai buvo nudažyti trimis vėliavos spalvomis. Su vėliavėlėmis ir pasigamintomis dovanėlėmis, išpuoštais veidais visi pozavo bendrai nuotraukai. Mojuodami vėliavėlėmis ir giedodami Kudirkos tautinę giesmę, tarsi tapome viena didele šeima, didžiavomės, kad esame lietuviai.
